Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 30d. 12:51

Rūta Miškinytė: Mes be Vyčio nenurimsim, arba Už mūsų ir mūsų laisvę

Rūta Miškinytė Nors Lukiškių aikštės paplūdimys, vos apie jį išgirdus, man pasirodė keista mintis, tačiau tikrai negalvojau, kad dėl kelių kvadratinių metrų smėlio sostinės centre kils tokia audra, kokia kilo. Dar labiau neįtikėtina man pasirodė tai, kad Seimo priimamuose įstatymuose, kurie kažkiek siejasi su istorija, atsirado tokia kategorija, kaip „gera moralė“.

Pirmadienį socialiniuose tinkluose pasipylė svarstymai, kas gi yra ta mistinė „gera moralė“ – ką mes galėsime ir ko nebegalėsime daryti Lukiškių aikštėje, tačiau šį kartą aš ne apie tai. Aikštė visuomenės dėmesio centre atsidūrė dar prieš 3 metus, kai konkursą dėl memorialo šioje erdvėje laimėjo ne Vyčio paminklas, o menininko Andriaus Labašausko sukurta „Laisvės kalva“. Nuo to laiko Lukiškių aikštė tapo visuomenę poliarizuojančiu lauku, o praėjusią savaitę ta poliarizacija pasiekė apogėjų. Ką tai byloja apie Vilnių ir mūsų santykį su miestu?

Miestas yra pastatytas ant tuštumos, likus tarpukariniam įsivaizdavimui, kad Vilnius mūsų, nors tie mes seniai mieste nebegyveno. Tai, kad dar prieš pirmąją okupaciją lietuviai nežinojo, kaip elgtis Vilniuje, o jų savivalė dažnai buvo ne itin taktiška vietos gyventojų atžvilgiu, pastebėjo ne vienas istorikas. Tarpukario Lietuvos lietuviai tikėjosi, kad įžengus į Vilnių tenykščiai juos pasitiks išskėstomis rankomis, kaip išvaduotojus, tačiau taip nebuvo, o pagrindinė to priežastis – radikalumas bei negebėjimas jautriai reaguoti į vietos gyventojų poreikius.

Tai, kokias diskusijas sukėlė Lukiškių aikštėje įkurdintas paplūdimys, tik iliustruoja, kad centrinės valdžios požiūris į miestą yra užsikonservavęs bent 80 metų.

Lukiškių aikštės situacija kažkiek primena šį epizodą. Aršūs Vyčio paminklo šalininkai net naudoja tą pačią retoriką, kurią prieš šimtą metų daugelis naudojo, kalbėdami apie Vilnių apskritai: „Mes be XXX nenurimsim“ (įrašykite patys). Taip ta kuopelė išreiškia savo ambicijas, kurios kiek prasilenkia su faktine sostinės realybe. Vakarykštis, nuskambėjęs Seimo „geros moralės“ sprendimas šiuos siužetus tik sugretina.

Po Antrojo pasaulinio karo senųjų Vilniaus gyventojų beveik neliko – jų vietoje atsivėrė milžiniška nebyli tuštuma, kuri buvo pildoma iš kitų miestų ar miestelių atvykusiais lietuviais bei iš kitų Sovietų Sąjungos erdvių atgabentais naujakuriais. Visą XX amžių sostinė patyrė aibę transformacijų gyventojų atžvilgiu, o praėjusio amžiaus penktame dešimtmetyje prasidėjusi Vilniaus kolonizacija, tiesą pasakius, tebevyksta. Dar ir šiandien daug žmonių, gyvenančių Vilniuje, čia atsikelia iš kitų Lietuvos miestų ar miestelių.

Tai nereiškia, kad neegzistuoja ar nesusikūrė naujoji vilnietija – ji yra ir jos atstovai ieško savo santykio su miestu bei bando jį kurti – tačiau tai, kokias diskusijas sukėlė Lukiškių aikštėje įkurdintas paplūdimys, tik iliustruoja, kad centrinės valdžios požiūris į miestą yra užsikonservavęs bent 80 metų.

Panašiai užsikonservavęs ir požiūris į istoriją, nors centrinės jos figūros ir pasitelkiami siužetai šiandien yra pasikeitę. Jei tarpukariu didžiojo pasakojimo centre buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iki Liublino Unijos arba, kaip taikliai yra įvardinęs profesorius Alfredas Bumblauskas, pagoniškoji Atlantida, tai šiandien galime regėti, kad ją išstūminėja lietuvių tautos rezistencijos istorija.

Ar tai yra blogai? Ne, tikriausiai nebūtinai, tačiau Lukiškių aikštės memorialinio statuso klausimo sprendimas Seime parodė, kaip kartais paviršutiniškai tą rezistenciją vertiname. Čia aš kalbu, žinoma, apie 1863-1864 metų sukilimo dalyvius, kurie tapo vienu iš argumentų, kodėl reikia keisti tą nelemtą aikštės statusą. Tai, kad sukilėliai mums šiandien dar nelabai rūpi, atskleidė jų pačių valstybinės laidotuvės, virtusios Baltarusijos gyventojų mitingu ir savotišku manifestu prieš autoritarizmą. Vėlgi, tai nebūtinai yra blogai, tačiau stebint ceremoniją buvo beveik nematyti plevėsuojančių Lietuvos vėliavų, tikriausiai dažnas ir po laidotuvių pamiršo apsilankyti koplyčioje ar prisiminti pačius sukilėlius.

Atrodo, kad sukilėlių egzekucijos epizodas Seime buvo pasirinktas selektyviai, dėl rezistencijos svorio masės, siekiant savų tikslų. Akivaizdu, kad daugeliui balsavusių už „gerą moralę“ Lukiškių aikštėje pats sukilimas nelabai ką byloja. Sukilėlių šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ liudija galimybę sutarti su kitais, jausti vienybę su kitais, galų gale gerbti skirtingas nuomones ir apskritai gerbti vieniems kitus, tuo tarpu jokios pagarbos kitiems ir kitokioms nuomonėms Seimas neparodė.

Komentarai: 41

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

02:40
06:21
02:48:11

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min