Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 21d. 08:00

Vytautas Plečkaitis: Lietuvai – šimtmečio džiaugsmai, pasauliui – nenuspėjama ateitis

Vytautas Plečkaitis Praeinantys 2018-ieji Lietuvoje buvo pažymėti šimtmečio renginiais, kurie daugeliui mūsų valstybės piliečių paliko ilgam neišdildomą įspūdį. Sužinojome daugiau apie savo praeitį, apie žmones, nusipelniusius valstybininko vardo, apie tuos, kurie kūrė ir stiprino mūsų šalį. Žinoma, rašyta ir kalbėta daugiau apie tai, kas buvo gero Lietuvos Respublikoje tarpukaryje. Tai natūralu. Juk jubiliejus.

Prisiminėme ir tai, kad ne tik lietuviai atkūrė savo valstybę, pradėję ją tverti Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto Nutarimu dar neturėdami jokios realios valdžios savo teritorijoje. Tačiau, kaip sako Šventasis raštas, „pradžioje buvo žodis“. Tik po jo sekė atkaklios derybos su vokiečiais, jų sutikimas pripažinti Lietuvos valstybę ir net pagalba tą valstybę kuriant ir ginant ją nuo bolševizmo pavojaus.

Šimtmetį minėjo ir tos tautos, kurios valstybę kažkada turėjo ir jos neteko, kaip Lietuva ar Lenkija, ir tos, kurios valstybę kūrė pirmą kartą, nes jos anksčiau niekada neturėjo ir nuo amžių buvo valdomos stipresniųjų, kaip latviai ar estai. Tačiau istorinis paveldas nebūtinai reiškia privalumą prieš tas tautas, kurios tokios senos istorijos ir milžiniškų teritorijų, kaip Lietuva, t.y. LDK, niekada neturėjo. Kartais būna atvirkščiai. Jaunų valstybių nekausto praeities šleifas, jie būna drąsesni ir inovatyvesni, mažiau konservatyvūs, kaip, pavyzdžiui, estai ar slovėnai.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kai visoje Vidurio Rytų Europoje susikūrė daug naujų, bet politiškai, ekonomiškai ir kariniu požiūriu gana silpnų valstybių, jos tapo savotišku buferiu tarp Rytų ir Vakarų, tarp Vokietijos ir Rusijos. Tarp vakarietiškos ir rytietiškos civilizacijos. Iš esmės tarp Europos ir Azijos. Žinoma ne geografinės, o civilizacinės.

Ko mūsų kraštui nepavyko padaryti tarpukario Lietuvos Respublikoje, daugeliu atvejų pavyko tapus Europos Sąjungos dalimi.

Skirtumai tarp vienos pusės buferio ir kitos buvo tokie ryškūs, kad kai prancūzų generolas D.Odry buvo paskirtas 1920 m. valdyti Klaipėdos kraštą, po savo pirmos kelionės į laikinąją sostinę Kauną, atsiminimuose rašė, jog kirtus jam Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną, jis pasijuto palikęs Europą ir atsidūręs kitoje civilizacijoje.

Kokį paveldą ir kokį kultūros lygį mes, lietuviai, palikome savo kuriančiai valstybei prieš šimtą ir daugiau metų, galime plačiau sužinoti istoriko Gedimino Kulikausko knygoje „Lietuvio kodas“, išleistoje šiemet. Deja pasigirti nedaug kuo galėtume.

Vis dėlto savo šviesuomenės, verslo ir Lietuvos piliečių darbštumo dėka tarpukario Lietuvoje žengėme platų žingsnį link vakarietiškos visuomenės sukūrimo ir, jei ne 50 metų sovietinės okupacijos, Lietuva būtų kur kas arčiau vakarų šalių savo išsivystymu ir kultūra, nei yra dabar.

Ko mūsų kraštui nepavyko padaryti tarpukario Lietuvos Respublikoje, daugeliu atvejų pavyko tapus Europos Sąjungos dalimi. Riba tarp Vakarų ir Rytų, tarp europinės ir azijinės civilizacijos pasislinko už Lietuvos sienos į rytus. Ir tai didžiausias mūsų valstybės ir tautos pasiekimas, kurio šiandien dar visiškai įvertinti mes nepajėgūs.

Nors dar nesame tarp turtingiausių Europos šalių ir, galbūt, greit ir nebūsim, socialinė nelygybė Lietuvoje lieka viena didžiausių Europos Sąjungoje, gyventojų skaičius mažėja, vis dėlto, būdami vienoje bendrijoje su Vakarų šalimis, objektyviai turime kur kas didesnes galimybes demokratiškai vystytis ir kurti didesnę gerovę visiems Lietuvos piliečiams. Ne ES kalta, kad nesugebame kurti tokios valstybės, kurioje būtų gera gyventi daugeliui jos piliečių.

Vis dėlto, kol Lietuva grumiasi su savo vietinėmis bėdomis, kol demokratinių pažiūrų žmonės nuolat rūpinasi, kad laisvė nebūtų varžoma, o žmonių teisės būtų gerbiamos, kol nepasiduodama dalies valdančiųjų demagogijai, o fake news neužgožia tikrų žinių, yra vilties, kad Lietuva išliks demokratinė ir laisva šalis.

Pasaulio rūpesčiai yra kur kas didesni. Su pasaulio klimato atšilimu, kuris grasina daugybės pasaulio rūšių išnykimu, daugiau kovojama popierinėmis rezoliucijomis, o JAV dabartinis prezidentas tą kovą apskritai ignoruoja. Prezidento D.Trumpo pradėti prekybiniai karai, atrodo, šiek tiek sulėtėjo, ieškoma kompromisų tarp JAV ir Kinijos, kurios ekonominė galia auga ne tik Azijoje, Afrikoje, bet ir Europoje. Kinija, o ne Rusija tampa pagrindiniu Jungtinių Valstijų ekonominiu ir kariniu priešininku.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas

Pirmuosius metus buvusi didžiulė D.Trumpo valdžia po rinkimų į JAV kongresą ir senatą ir demokratų pergalės kongrese, buvo gerokai apribota, o teisinė valdžia bei prokurorai toliau siaurina prezidento galią, rasdami vis naujų kaltinimų dėl jo aplinkos ryšių su Maskva.

Vis mažiau žinių girdime iš Sirijos. Panašu, kad po žiauraus ir negailestingo karo, trukusio keletą metų, kurio metu tūkstančiai sirų žuvo, o milijonai pabėgėlių plūstelėjo į Turkiją ir Europą, stojo, nors ir ne visus tenkinanti, taika. B.Al-Assado autoritarinis režimas Rusijos įsikišimo dėka išliko. Tačiau ar tai reiškia, kad taika įsigalės ilgam, dar sunku pasakyti, nes interesų šiame regione turi ne viena pasaulio valstybė.

Kur kas mažiau pasaulyje, o ypač Lietuvoje, žinome apie praktiškai vykdomą Jemeno tautos genocidą. Vieni jemeniečiai žūsta nuo Saudo Arabijos bombų, kiti nuo bado ir įvairių ligų. Pasaulio galingųjų bendruomenė pasyviai stebi susirėmimus arba tiesiogiai remia sauditus, milijardais perkančius ginklus tiek iš rusų, tiek iš kanadiečių ir amerikiečių. Dėl tų milijardų pro mirštus, išsisukinėjant nuo moralinės atsakomybės, žiūrima ir į žurnalisto J.Khashoggi sukapojimą Saudo Arabijos konsulate Turkijoje. Nes milijardinis pelnas, o ne žmogaus gyvybė yra svarbiausia. Nors tokio barbariško žurnalisto nužudymo pasaulis seniai neatsimena.

Europoje Brexitas ir Vokietijos kanclerės A.Merkel pasitraukimas iš savo partijos – KDU pirmininkės posto daugiausiai jaudina europiečius, besidominčius savo žemyno ateitimi. Brexitas, kuriuo yra nepatenkinta nemaža dalis britų ir Didžiosios Britanijos parlamento narių, kelia chaosą Britanijoje ir nepasitenkinimą didžiųjų ES valstybių sostinėse. Europos Sąjunga, išėjus britams iš ES, žinoma, susilpnės, o Vokietijos reikšmė Bendrijoje dar labiau išaugs. Bet kažin, ar nesusilpnės pati Didžioji Britanija?

Vokietijoje KDU pirmininke buvo išrinkta kanclerės A.Merkel globojama įpėdinė A.Kramp-Karrenbauer (56 m.). Tokiu rinkimų rezultatu buvo suinteresuota A.Merkel, nes tai gali garantuoti jai ramų kanclerės darbą dar trejetą metų ir iš esmės dabartinės vokiečių politikos tęstinumą. Naujos pirmininkės, labiau dešiniosios, nei pati A.Merkel, užduotis pereinamajame laikotarpyje bus pastumti partijos kursą labiau į dešinę ir patraukti dalį buvusių savo rinkėjų nuo radikaliosios Alternatyvos Vokietijai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Annegret Kramp-Karrenbauer ir Angela Merkel
AFP/„Scanpix“ nuotr./Annegret Kramp-Karrenbauer ir Angela Merkel

Tai jai gali pavykti, nes tarp radikalų kyla finansiniai skandalai dėl ne visai aiškių pinigų, kuriuos gavo kai kurie AfD lyderiai. Ar A.Merkel įpėdinė taps kanclere, galim tik spėlioti. Tačiau jau dabar aišku, kad jos pozicija Rusijos atžvilgiu yra pakankamai griežta, net griežtesnė nei A.Merkel, nors ir ji neketina atsisakyti „Nord Stream 2“ projekto su Rusija. Matyt, patyrusi įtaką stipraus vokiečių verslo lobi dėka.

Rusija, kenčianti nuo sankcijų, panašu, kad sugeba dalies jų išvengti, palaikoma kai kurių savo verslu susirūpinusių Vakarų valstybių. Bet ne tai jaudina Vokietiją. Vokiečių politinį ir ekonominį elitą jaudina tai, kad Jungtinėms Valstijoms sukant izoliacijos kryptimi, atsisakant buvusios pasaulio tvarkos, kurią ilgą laiką JAV garantavo, Jungtinės Valstijos, vadovaujamos dabartinės administracijos, „pametė kryptį“. Kaip rašo įtakingas dešiniųjų pažiūrų dienraštis „Die Welt“, JAV administraciją krečia nuolatinė profesionalių politikų atleidimo kaita, kurią vykdo pats prezidentas.

Amerikos vaidmuo pasaulyje mažėja ir, anot žinomo vokiečių istoriko bei ekonomisto M.Stuermerio, prezidento D.Trumpo neprognozuojama politika leidžia V.Putinui vis aktyviau reikštis Europos reikaluose. JAV, pasak istoriko, per daug išsiplėtė ir serga panašia liga kaip buvusi Sovietų Sąjunga. Rusija gali neapsiriboti tik rusakalbių gynimu Ukrainoje, bet bandyti daryti įtaką atskirų ES valstybių politikai.

Rusijos prezidento V.Putino patarėjas S.Karaganovas neseniai kalbėjo apie Eurazijos pasaulį nuo Šanchajaus iki Lisabonos ir šiame pasaulyje matė vadovaujantį Rusijos vaidmenį. Tai gali įvykti, nes, pasak M.Stuermerio, „kuo Vašingtonas labiau save demontuoja, tuo Rusijai didėja noras tapti pasauline galybe“. Kai nėra tvirtų garantijų iš JAV, tik susivienijusi ir stipri ES, vadovaujama Vokietijos, gali atsispirti galimai Rusijos dominacijai Europoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min