Dabar populiaru
Publikuota: 2016 sausio 4d. 16:59

Šarūnas Černiauskas: Kiekvienam po šulinį

Šarūnas Černiauskas Labas, tautieti. Taip, tu. Turbūt pastarąsias porą dienų burnoji, kokia bloga valdžia, kokie žiopli socialiniai darbuotojai, kokia tingi policija ir kaip dėl viso to kilo tragedija Saviečių kaime. Teisingai? Jeigu taip, susirask artimiausią šulinį ir gerai pagalvok.

Pradėkim nuo politikų. Oi, kokie jie blogi. Kaip jie neskiria deramo dėmesio socialinės rizikos šeimoms. Ir iš tiesų – faktas. Kėdainių rajone vienam socialiniam darbuotojui tenka 85 vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Taigi taip – tu teisus, dorasis tautieti. Politikai blogi. O dabar pažvelk kitu kampu.

Grįžk į 2012 m. Seimo rinkimus. Ar būtum balsavęs už politikus, kurie žada su šaknimis išrauti smurto ir girtavimo problemą? Juo labiau, ar būtum savo balsą atidavęs tiems, kurie žadėtų, pavyzdžiui, penkissyk padidinti finansavimą socialinės rizikos šeimų priežiūrai? Jei atsakymas teigiamas – tu arba esi reto atsakingumo Lietuvos žmogus, arba tiesiog puikiai sau meluoji, kas tikrai nėra reta.

Tu balsavai už 1509 Lt minimalią algą, už „naujų darbo vietų“, „teisingesnių mokesčių“ ar „tolesnės kovos su krize“ pažadus. O gal balsavai už tai, „ko nori mergaitė“. Nesvarbu – skonio reikalas.

Kitaip tariant, tu balsavai už tuos, kurių programos ir pažadai liečia tavo nuosavą daržą. Nes tau nesvarbu, kiek šiandien pragėrė kaimynas Stasys. Ir tau nusišvilpt, kad jis muša savo vaikus – su sąlyga, kad tau pačiam nesigirdi. Jei girdėtųsi – trukdytų miegoti ir turėtum teisėtą pagrindą kreiptis į policiją.

Tad piktinkis, doras lietuvi, kad pats diktuoji tokius politikos prioritetus, kokie tau dabar leidžia taip šventai piktintis.

Kas dar tave piktina, tvirtasai tautieti? Žinau! Alkoholis! Kaip tie siaubūnai verslininkai girdo tautą, jau išplakti politikai nieko nedaro ir t.t. Ir praleiskim pro akis, mielas tautieti, kad tu pats šiuos metus galbūt sutikai tik šiek tiek mažiau prisiliuobęs nei tas pats tėvas, girtais žingsniais vingiavęs šulinio link.

„Maxima“ ar „Norfa“ iš šito bent jau uždirbo. O koks tavo pasiteisinimas?

O dabar prisimink, pilietiškas žmogau, kiek kartų parduotuvėje prie savo namų matei girtutėlį vyrą (tikėtina, ir tėvą), kuris sunkiai pastovėdamas ant kojų rinkosi iš trijų pigios degtinės rūšių.

Žinau, suskaičiuoti nepavyko – nes kiekvienas tokių ponų esame matę dešimtis. Ir pasakyk, tyros sąžinės tautieti, kiek kartų ką nors padarei, kad tas žmogus iš parduotuvės išeitų tuščiomis? Juk galėjai. Juk įstatymas draudžia svaigalus parduoti girtiems pirkėjams. Ir čia ne tik už „minimumą“ dirbančios kasininkės atsakomybė.

Kalta ne tik „Maxima“ ar „Norfa“. Kaltas ir tu. Nes tu nieko nesakei. Kodėl? Nes čia „ne tavo reikalas“. Nes tau ant to žmogaus nusispjauti. O gal todėl, kad bijojai nuo girtuoklio gauti į dantis. „Maxima“ ar „Norfa“ iš šito bent jau uždirbo. O koks tavo pasiteisinimas?

Lygiai taip pat, kiek kartų matei intelekto nesužaloto veido tėvą, grasinantį savo vaikui kumščiu? Kiek kartų matei proto neišvagoto veido vyrą, kuris su savo moterimi elgėsi kaip su skuduru? Tikslaus skaičiaus nereikia. Tiesiog apytiksliai. Dabar sudėk tuos du skaičius, užsirašyk juos ant lapelio ir greičiausiai gausi kitą skaičių – tikslų kiekį atvejų, kai tu nieko nedarei. Na, galbūt beveik tikslų, nes tikriausiai kokį kartą ar du vis dėlto skambinai 112.

Dar grįžkim prie kaimyno Stasio. Daugelis mūsų tokį kaimyną turi. Nepiktybinis girtuoklėlis. Visi aplinkui jį pažįsta. Visi puikiai žino, kad jis turi x vaikų. Kai kurie pasiskaičiuoja, kad x vaikų = y eurų pašalpomis kas mėnesį. Ir visi mato, kad Stasys didelę dalį skaičiaus y išleidžia labai nevaikiškam kiekiui alkoholio.

Taigi kiek kartų tu, pilietiškas kaimyne, paskambinai į atitinkamą įstaigą dėl Stasio išlaidų? Kiek kartų informavai socialinius darbuotojus, kad Stasio vaikai maitinami tėvo pagirių tvaiku? Na, gerai. Kiek kartų paprašei Stasio, kad šįsyk vietoj degtinės nupirktų košės savo vaikams?

Bet tu juk pažįsti Stasį. Jis nepiktybinis, nieko neskriaudžia. Tik tyliai, ramiai geria, niekam netrukdo. Taviškis Stasys tikriausiai ir šulinio neturi. Bet yra balkonai, upeliai, kirviai, peiliai, virvės – nepatikėsi, kokia laki gali būti Stasio fantazija. Ir jeigu kaimynas Stasys ką nors iškrės, tu būsi kaltas lygiai tiek pat, kiek blogieji politikai, tingieji socialiniai darbuotojai ir žioplieji policininkai. Tiksliau, gerokai kaltesnis. Nes tu apie Stasį žinojai šimtąkart daugiau nei jie visi kartu sudėjus.

Paklausi, ką gi dariau aš? Daugeliu atvejų – nieko, kaip ir tu.

Paklausi, ką gi dariau aš? Daugeliu atvejų – nieko, kaip ir tu. Ir tie keli skambučiai policijai tikrai neatperka tų dešimčių kartų, kai įsijungė tautinis „ne mano reikalo“ refleksas. Ir man tikrai gėda.

Ar reikia šiandien Prezidentūroje išrastos naujos vaiko teisių apsaugos institucijos? Mano galva, nereikia – su sąlyga, kad vietoj jos kepimo bus pagaliau tinkamai pasirūpinta jau veikiančių įstaigų finansavimu, jų darbuotojų ruošimu ir t.t.

Ar reikia daugiau valstybės lėšų socialinės rizikos šeimoms, priebėgoms nuo smurtaujančių vyrų? Neabejotinai reikia. Bet visa tai duos apverktinus rezultatus, kol mes patys matysime potencialius žmogžudžius ir nieko nedarysime.

Štai taip „ne mūsų reikalas“ virsta ne mūsų mirtimis. O gal ir mūsų – ką gali žinoti, kas kaimynui susišvies.

Taigi eik pasivaikščioti, dorovingas tautieti. O kai pamatysi šulinį – gerai pagalvok. Ką padarei, kad jame būtų tik vanduo?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie 15min