Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 4d. 08:00

Saulius Spurga: Mėginimas užpildyti nišą – ko tikėtis naujai krikdeminei partijai?

Saulius Spurga Apskriejo žinia – Lietuvoje pradedamas naujos krikščionių demokratų partijos steigimas. Išplatintame kvietime pabrėžiama partijos nuostata puoselėti šeimą, visuomenės ir valstybės pagrindą. Ko gero, dar daugiau nei krikdeminis pakraipos apibūdinimas byloja jos kūrėjų pavardės – Rimantas Jonas Dagys, Vytautas Radžvilas, Vytautas Sinica. Partijos iniciatoriai pabrėžia, kad ji turėtų užpildyti skausmingai atsivėrusią krikdeminę nišą.

Iš tiesų, tokios nišos esama, bet tai naujai politinei jėgai savaime negarantuoja sėkmės. Mąstant apie tokio politinio projekto perspektyvą, ateina dvejopos mintys. Iš vienos pusės, daug kur Europoje, taip pat kaimyninėse valstybėse, randasi ir tvirtėja panašios pakraipos politinės partijos. Kita vertus, Lietuvoje rinkėjai iki šiol nerodė didesnio susidomėjimo tokiomis politinėmis jėgomis.

Žinoma, čia galima kelti klausimą – kokia vis dėlto tai politinė jėga, su kokiomis kitų valstybių politinėmis jėgomis ją galima lyginti? Atsakyti į šį klausimą sunku, nes kol kas tai tik partijos užuomazga, o padarytas pareiškimas – ganėtinai abstraktus ir pabrėžtinai korektiškas. Kol kas tikrai negalima sakyti, kad Lietuvoje formuojasi radikali ar kraštutinės dešinės politinė jėga.

Tad klausimas išlieka: kodėl Lietuvoje į valdžią neateina ir net į parlamentą nepatenka nacionalistinės ar kraštutinės radikalios partijos, ypač turint omenyje atitinkamą kai kurių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, taip pat ir Vakarų Europos, JAV kontekstą? Juk kraštutinė dešinioji EKRE politinė partija įeina net ir į mūsų nuosaikiosios, visada gal net ir perdėtai pažangios bei europietiškos kaimynės Estijos vyriausybę. Ar Lietuva turi šiam reiškiniui imunitetą? O gal, priešingai – tai jau netolima Lietuvos ateitis, ir naujoji kuriama partija yra tokios tendencijos pranašė?

Pasaulis akivaizdžiai suka nuo demokratijos, stiprėja nacionalistinės ir antiglobalistinės tendencijos. Vos prieš keletą metų sunku būtų buvę prognozuoti, kad visų pirma šį kelią pasirinks valstybės, kurios daugiausia prisidėjo prie globalizmo idėjų plitimo – ir, beje, būtent tos, kurios iš globalizacijos turėjo daugiausia naudos – JAV ir Jungtinė Karalystė. Nereikia net komentuoti, kokių pažiūrų laikosi šių valstybių dabartiniai vadovai, Donaldas Trumpas ir Borisas Johnsonas. JAV savo noru traukiasi iš pasaulio madų diktuotojos ir lyderės vaidmens, o Jungtinė Karalystė vykdo „Brexitą“, išstodama iš ES. O juk ES yra viena iš globalizacijos apraiškų.

Tad klausimas išlieka: kodėl Lietuvoje į valdžią neateina ir net į parlamentą nepatenka nacionalistinės ar kraštutinės radikalios partijos?

Lenkijos ir Vengrijos vyriausybėse įsitvirtino politinės partijos, kurias galima laikyti nacionalistinėmis. Šių valstybių vyriausybės kiek galėdamos stengiasi įgelti ES institucijoms, o pastarosios atranda vyriausybių veikloje demokratijos pažeidimų. Šioms dviem valstybėms ne ką nusileidžia ir Čekijos valdžia, kurioje dominuoja populistas premjeras ir populistas prezidentas. Įkąsti ES savo garbe laiko dabartinė Italijos vyriausybė (nors skeptiškas požiūris į ES nesugebėjo įtvirtinti jos vienybės). Kaimynę Estiją jau minėjome. Galų gale, kraštutiniai dešinieji stiprėja ir kelia galvas daugumoje Europos valstybių – Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir kitose.

Impulsą aptariamai politinei tendencijai suteikė didžiulės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir jai įkandin ėjusių ES institucijų klaidos sprendžiant migrantų krizę 2015 m.. Nors tuo metu valstybėms narėms primestos migrantų kvotos daugiausia liko tik popieriuje, tam tikros naujos taisyklės liko neįgyvendintos ir niekam neturėjo didesnės įtakos, o migrantų krizė išsikvėpė, minėti ES veiksmai iki šiol teikia didžiulį įkvėpimą kraštutinėms dešiniosioms jėgoms. Nors per šių metų gegužės mėnesį vykusius Europos Parlamento rinkimus šios politinės jėgos negalėjo pasigirti tokiais rezultatais, kurių kai kas tikėjosi, su jų įtaka dabar turi skaitytis beveik visos valstybės.

Taigi bene svarbiausias visų šiuo metu iškilusių kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų programos punktas vienaip ar kitaip skelbia priešiškumą imigracijai. Imigracijos problema vaizduojama kaip šalims narėms primesta ES institucijų (nors realybė yra kur kas sudėtingesnė, o daugelis Vakarų valstybių laikė atvėrę duris imigrantams jau daugelį metų, ir ES institucijos čia niekuo dėtos).

Atsispyrus nuo imigracijos problemos ES tema plėtojama kalbant apie ES institucijų „diktatą“ ir daugelyje kitų sričių, šalių narių suverenumo pamynimą. Kaip gi paminamos valstybių narių teisės? Priekaištai įvairūs – tai apribojimų įvedimas formuojant valstybės biudžetą (aktualu Italijoje) ar spaudimas reikalaujant pašalinti demokratijos pažeidimus (Vengrija, Lenkija). ES esą pernelyg kišasi į daugelio sričių reguliavimą. Galų gale, kalbama apie tai, kad ES vadovai ES nori paversti federacine valstybe ir išvis panaikinti nacionalines valstybes.

Nors tokios partijos itin garsiai kalba apie tautos vienybę, jų valdymas, deja, neatsiejamas nuo visuomenės suskaldymo.

Pasak šios pakraipos ES kritikų, ES ne tik kėsinasi į tautų tapatybę, bet ir naikina vadinamąsias tradicines vertybes: nuvertina patriotizmą, griauna šeimos instituciją, pernelyg iškelia mažumų, ypač LGBT bendruomenių ir jau minėtų imigrantų, teises. Dėl to siūlomas šūkis kurti „kitokią Europą“, „Europą – suverenių tautų sąjungą“.

Apibendrintai galima pasakyti, kad šios politinės jėgos aiškiai įvardija kai kurias visuomenių problemas, kurias ilgus metus ignoravo pagrindinės srovės politinės partijos. Negali neimponuoti tautinės savigarbos restauracija, šių partijų drąsa, energija ir nestandartinis problemų sprendimas, kuris dažnusyk pasiteisina.

Kritiškas ES sprendimų vertinimas primena, kad nereikia jų priimti ir vykdyti aklai, kad ne kas kitas, o kiekviena valstybė yra ES kūrėja. Deja, šių partijų politika pernelyg dažnai siejasi su demokratijos pažeidimais, piliečių laisvių suvaržymais. Nors tokios partijos itin garsiai kalba apie tautos vienybę, jų valdymas, deja, neatsiejamas nuo visuomenės suskaldymo. Ir Lenkijoje, ir Vengrijoje visuomenės antagonizmas ryškus, ir toliau įtvirtinant atitinkamą sistemą nėra būdų, kaip jį sušvelninti.

Panašiomis ideologinėmis nuostatomis Lietuvoje ir šiuo metu vadovaujasi kelios politinės partijos. Visų pirma tai pasakytina apie „Tvarką ir teisingumą“. Tačiau ši partija yra užgožta buvusio jos lyderio Rolando Pakso figūros, jai iškelta baudžiamoji byla, tad, net ir jos pirmininko Remigijaus Žemaitaičio žodžiais, ši partija, tokia, kokia yra, neturi ateities. Ji yra valdančiosios koalicijos narė, tačiau sudarydama šią koaliciją iš esmės nekėlė jokių programinių reikalavimų.

Už tradicines vertybes aiškiai pasisako ir kita valdančiosios koalicijos narė, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS). Jos lyderis Valdemaras Tomaševskis, dalyvaudamas prezidento rinkimų kampanijoje, aiškiai pasisakė prieš imigrantus ir dėstė atitinkamas kitas nuostatas. Šios partijos nariai lengvai galėtų padėti parašą po kuriamos krikščioniškos demokratijos partijos deklaracija. Tačiau būdama tautinių mažumų partija ji negali patraukti daugelio rinkėjų ir, žinoma, niekada nepasisakys už tautinę valstybę.

Kai kurie minėtos ideologijos elementai yra įrašyti ir valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje, tačiau tai galime pamiršti, nes vyriausybė šiuo metu – grynai technokratinė.

Pastaruosiuose rinkimuose dalyvavo šios politinės pakraipos tam tikri grynuoliai, prezidento rinkimuose – Arvydas Juozaitis, Europos Parlamento – visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Radžvilas: susigrąžinkime valstybę!“. Tačiau šie politikai nesugebėjo išdėstyti aiškios programos. Jų teiginiai buvo padriki, prieštaringi. Didesnio rinkėjų dėmesio nesulaukta: Arvydas Juozaitis gavo 4,69 proc. V.Radžvilo komitetas – 3,35 proc. balsų.

Tad galime klausti: kodėl vis dėlto Lietuva nesuka Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių keliu? Vieną atsakymą surasti būtų sunku, todėl teks pateikti keletą galimų paaiškinimų.

1. Galbūt tai lemia subjektyvios aplinkybės. Tiesiog nėra rinkėjus galinčio mobilizuoti lyderio, kuris vadovautųsi panašia ideologija ir turėtų gerą komandą. Vis dėlto galime samprotauti ir taip, kad jei yra politinė paklausa, turi atsirasti ir atitinkama pasiūla. Todėl atsakymo, kodėl tokios politinės jėgos nėra, reikia ieškoti kažkur kitur.

2. Dėl daugelio priežasčių, susijusių daugiausia su istorijos peripetijomis, lietuvių tautinis mentalitetas šiuo metu yra dar tik formavimosi stadijoje. Lietuviai nepasitiki savimi, nesijaučia savo žemės šeimininkais, todėl jie yra kurti atitinkamoms idėjoms.

Lietuviai džiaugiasi ramiu ir laisvu gyvenimu, kurio istorija jiems taip pašykštėjo per pastarąjį šimtmetį, ir nenori radikalių permainų.

3. Lietuviai yra patenkinti ES, kuri nuo Atgimimo laikų asocijuojasi su gerove. Su ES susiję lūkesčiai iš esmės buvo pateisinti. Dauguma lietuvių pripažįsta, kad ne tik lėšos miestų bei miestelių infrastruktūros gerinimui, bet ir socialinė pažanga ateina daugiausia ES dėka.

4. „Violetinės istorijos“ pasekmės. Rutuliojantis šiai istorijai visuomenėje kilo didžiulė antisisteminė energijos banga, tačiau galų gale paaiškėjo, kad šis kelias niekur neveda ir gresia visuomenei didžiuliais sukrėtimais. Tačiau garas jau nuleistas.

5. Lietuviai džiaugiasi ramiu ir laisvu gyvenimu, kurio istorija jiems taip pašykštėjo per pastarąjį šimtmetį, ir nenori radikalių permainų. Okupantai keitė vienas kitą, plėšė, niokojo ne tik valstybę, bet ir žmones, kvailino juos, brovėsi į gyvenimą. Dėl to lietuviai, nors linkę aimanuoti, iš tikrųjų pernelyg daug ko nesitiki iš valdžios, valstybės – svarbu, kad leistų jiems kvėpuoti.

Taigi kol kas penki skirtingi paaiškinimai, žinoma, nepaneigiantys vienas kito. Jų, ko gero, gali būti ir daugiau.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min