Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 14d. 08:00

Saulius Žukas: Bejėgystė ar ambicijos?

Saulius Žukas Šį rašinėlį buvau pradėjęs rašyti dar prieš Kalėdas neapsispręsdamas dėl pavadinimo, bet žodis „bejėgystė“ ten turėjo būti. Bejėgystė žiūrint į tai, kas vyksta Švietimo ir t.t. ministerijoje, kokiu greičiu judama skelbtaisiais reformų keliais. O po Naujųjų vyriausybė driokstelėjo – partijų Susitarimui ruoštas projektas yra galbūt ambicingiausias dokumentas, kurį mūsų valdžios vyrai ir moterys yra paskelbę per trisdešimt metų. Ir kalbu čia ne apie 6% BVP skyrimą švietimui, ne aistras keliantį siekį uždaryti dalį neefektyvių mokyklų, bet apie ilgalaikį – dešimtmečio – siekį Lietuvai atsidurti pirmajame tarptautinių PISA vertinimų dešimtuke.

Tai ambicinga, beveik nerealu, bet tokias ambicijas sveikinu. Diskusijose dėl partijų Susitarimo apie šį tikslą viešai nėra kalbama, diskusijose dominuoja pinigų tema: ar juos toliau švaistysim, ar juos taupysim, kiek atiduosim mokytojams ir t.t. O pasidžiaugti, kad po dešimties metų mūsų penkiolikmečiai pagal pasiekimus galbūt stovės greta Singapūro, Pietų Korėjos, estų, suomių ir kitų paauglių, neskubama. Matyt, tai nėra lengvai suvokiamas tikslas. Taigi keičiu plokštelę ir vietoj bejėgystės temos bandau pasidalinti mintimis apie gražias ambicijas.

Kiek partijų susitarimo projektas derintas su vadinamosiomis Gairėmis?

Švietimu besidomintys yra girdėję, kad praėjusį rudenį buvo paskelbtos atnaujintos švietimo reformos Gairės. Apie jas dabar nekalbėsiu, man jos dvelkia minėtu bejėgiškumu.

Atrodo, kad Susitarimo projekto autoriai nelabai į jas kreipė dėmesio, nes, pavyzdžiui, Gairėse visai nekalbama apie ugdymo struktūros pakeitimus. Susitarimo projekte pradiniam ugdymui skirti 6 metai, o Gairėse – 4. Tai esminis pokytis, nes jis verstų visai kitaip rašyti naująsias programas. Dabartinės Gairės gal ir neleistų dar labiau smukti tarptautiniuose vertinimuose, bet tikrai nepadėtų mums šauti aukštyn. Vadinasi, Susitarimo projektą kūrė ne ministerija. Gal tai ir gerai.

Kodėl bendrąjį ugdymą reikėtų orientuoti į tarptautinius vertinimus?

Paskelbus naujausius pasaulio penkiolikmečių vertinimus visko teko išgirsti. Pavyzdžiui, tie vertinimai ne viską aprėpia, mūsų vaikai sėkmingai laikosi per vidurį, mes ugdome asmenybes, mūsų tikslas vertybių diegimas ir t.t.

Aišku, taip kalbančius nervina pirmaujantys estai, lenkai, atlikę didelį šuolį aukštyn vertinimų lentelėse, bet mes labiau linkę gyventi savo gyvenimą ir „nekniskit“ su tom baisiai skambančiom PISOM. Pro ausis praleidžiam, kad mūsų atsilikimas nuo kaimynų toks ryškus, kad atrodo, jog mūsų vaikai bent vienus metus visai nėjo į mokyklą… Ir apskritai, kam tie tarptautiniai vertinimai, reikalaujantys suprasti, ką skaitai, kviečiantys taikyti praktikoje matematikos žinias ir pan. Galimi investuotojai stebi Lietuvos paauglių pasiekimus ir mato, kokio išsilavinimo visuomenė bus Lietuvoje po dešimties metų. Kviesčiau neabejoti, kad protingas, kritiškai mąstantis, iniciatyvus paauglys tikrai taps brandesne, kūrybiškesne, savo tautą labiau mylinčia asmenybe.

Kaip siekti ambicingo tikslo?

Siūlau kelis būtinus žingsnius judant ambicingo tikslo link:

  • Naujosios programos turi būti paremtos tarptautinių vertinimų kriterijais.

  • Skubiai organizuojamas konkretus ruošimasis artėjantiems tarptautiniams vertinimams.

  • Sukuriama nedidelė, bet plačius įgaliojimus ir finansinius resursus turinti institucija, kuri prisiima atsakomybę už reformą ir jos rezultatus.

    Nestatykime į gėdingą padėtį mūsų vaikų ir jų mokytojų, leiskime jiems pasiruošti tarptautiniams vertinimams, supažindinkime juos su tų vertinimų kriterijais.

Tokiai reformai atlikti reikia šviežesnio organizatorių kraujo ir nuolatinio bendravimo su užsienio ekspertais. Svarbu ne tik sukurti geras programas, apmokyti mokytojus, bet ir nuolat stebėti, vertinti, kaip sekasi įgyvendinti pokyčius. Reformą reikėtų pradėti atrinktose, iniciatyvą rodančiose mokyklose. Jų turi būti bent po vieną mieste ir rajone. Vėliau jos turėtų tapti naujovių skleidėjomis.

Naujųjų programų rašymas

Šiandien neverta išradinėti dviračio, imkime, nusipirkime kurią nors tarptautinę programą – Tarptautinio bakalaureato, Kembridžo ar dar kokią, – kuri padeda siekti aukštesnių PISA vertinimų rezultatų, o kai jau pasieksim pirmąjį dešimtuką, galėsim pagalvoti apie sukūrimą ko nors unikalaus ir įdomaus visam pasauliui.

Bet dabar reikėtų elgtis paprastai. Kiekvienos disciplinos programą rašo trys kūrybinės grupės: pradinukai, vidurinis etapas ir gimnazijos klasės. Visų grupių darbą prižiūri ir derina vienas aukštesnio mokslinio laipsnio tos srities specialistas. Greta jo – patirties šioje srityje turintis užsienio ekspertas.

Ruošimasis artėjantiems tarptautiniams vertinimams

Nestatykime į gėdingą padėtį mūsų vaikų ir jų mokytojų, leiskime jiems pasiruošti tarptautiniams vertinimams, supažindinkime juos su tų vertinimų kriterijais.

Jau porą metų kalbėdamasis su lituanistais apie teksto suvokimą parodau jiems keletą skaidrių apie tai, kaip teksto suvokimas vertinamas pagal PISA kriterijus. Jie nustebę, pirmą kartą apie tai girdi, prašo pasidalinti tomis skaidrėmis. Čia nekalbu apie tai, kad šešto, aukščiausio lygio užduotis kažin ar atliktų bent pusė mūsų abiturientų.

Beje, jeigu norime pasiekti pirmą dešimtuką, turime ypatingai dirbti ne tik tais, kurie atsilieka, bet ir papildyti labai jau retas geriausiai besimokančiųjų vaikų gretas. Ta pačia proga noriu dar kartą viešai klausti atsakingų mūsų Švietimo ir t.t. ministerijos pareigūnų – ar yra ruošiamasi 2021 m. muzikinio raštingumo vertinimams? Bijau, kad tebelaukiama stebuklo. Jeigu būtų labai intensyviai ir kryptingai dirbama, galima mokinius ruošti pasistūmėjimui aukštyn jau per 2024 m. vertinimus.

Kas galėtų būti reformatoriais?

Tikrai ne tie, kas darė ankstesnes nepavykusias reformas. Be to, reikėtų kiek galima greičiau išsiųsti į atitinkamus užsienio universitetus 10–15 magistrantų, doktorantų ir siekti, kad jie neatitrūktų nuo Lietuvoje daromos reformos, o vėliau galėtų perimti vadovavimą pokyčiams.

Lietuvos visuomenė ir švietimas

Manau, kad mūsų visuomenė yra toliau pažengusi negu ją į priekį turintis vesti švietimas. Todėl Lietuvoje susiformavo alternatyvi švietimo sistema su gausybe privačių mokyklų, su korepetitorių tinklais.

Šiandien daugelio tėvų netenkina valstybinių mokyklų siūlomas išmokslinimo lygis (nors Lietuvoje tikrai yra gerų valstybinių mokyklų, bet jos nedominuoja). Ar kas nors skaičiavo, kiek tėvai sumoka už privatų mokymą, privačius mokytojus? Taip, skaičiuojama, kai sugalvojama ką nors iš šios alternatyvios sistemos atimti. Bet tėvai renkasi ir rinksis ateityje, ir jie mokės už tą pasirinkimą, nes jiems yra svarbu, kad jų vaikas mokykloje jaustųsi gerai ir gautų deramą išsilavinimą. Be abejonės, vaikai pradės grįžti į valstybines mokyklas, kai šios parodys, kad irgi gali kai ką pasiūlyti.

Dėl partijų susitarimo

Jeigu dabartinė valdžia imtųsi energingų žingsnių siekdama išsikeltų tikslų, partijos savaime palaikytų veržlius žingsnius – bet ne skubėjimą uždaryti mokyklas, o naujo ugdymo turinio diegimą.

Kai geriausios mokyklos ims rodyti įkvepiančius rezultatus ir tėvai išsirikiuos eilėse prie jų durų, savaime ims spręstis ir tinklo optimizavimo, sėkmingai dirbančių mokytojų finansavimo problemos. Ir dar, gėda bus kokiai partijai nepasirašyti tokio susitarimo, nes tuomet tiesiogiai ar netiesiogiai būtų siūloma alternatyva – toliau murkdytis lietuviškose švietimo pelkėse.

Dabar sakoma, kad Susitarimas eis į Seimą ir ten bus „sutvarkytas“, nes yra netobulas.

Post scriptum

Kiek pagrįsti mano svaičiojimai? Dabar sakoma, kad Susitarimas eis į Seimą ir ten bus „sutvarkytas“, nes yra netobulas. Galima turėti vilties, kad ir ten niekas nepastebės jame įrašyto ambicingo tikslo, ir jis išliks Susitarime nepakitęs. Ginčai vyks dėl mokyklų tinklo ar Bendrojo vidaus produkto procento ir panašių dalykų.

Tačiau yra pavojaus, kad dėmesio neatkreipiantis, suprask, mažai reikšmingas tikslas gali būti iš esmės koreguojamas arba visai išmestas – juk niekas ir nepastebės. Na, gerai, kompromisas, jau realesnis siekis – į pirmą dvidešimtuką, bet išlaikant tikslą.

Visai nusivilti gyvenimu neleidžia viena mūsų valstybės gyvenimo aplinkybė – mes esame įsijungę į tarptautines organizacijas: NATO mus išmokė, kaip susitvarkyti kariuomenę, Europos Sąjunga bei Tarptautinis valiutos fondas neleidžia kliedėti sudarant metinius valstybės biudžetus, pagal analogiją tikiuosi, kad EBPO struktūros, kurios organizuoja PISA ir kitus mokinių vertinimus, kada nors irgi mus privers išmokti atidžiai skaityti ir protingai skaičiuoti arba, kaip pakilti iš beviltiškų vidutiniokų padėties bendrajame ugdyme.

Dr. Saulius Žukas yra literatūrologas, literatūros kritikas, leidėjas.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

01:23
04:04
02:49

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min