Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 16, 11:06

Adolfas Grušas: Sekmadienio Evangelija. Nuimkime nuo Evangelijos liūdesio šydą

Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“
Kaip būti laimingam?
Kaip būti laimingam? / 123RF.com nuotr.

Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė.

Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“.

Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas.

(Iš Evangelijos pagal Joną 2, 1-12).

Dievas džiaugiasi

Gerąją Naujieną Jėzus pradeda skelbti vestuvių pokylyje. Jis dar nieko nekalba apie atsivertimą, jautrumą Dievo valiai, tikėjimą. Net, atrodytų, keista: vietoje to, kad nušluostytų vargstančiųjų ašaras, Jis pripildo taures rinktinio vyno. Gali netgi susidaryti įspūdis, kad Viešpats veltui eikvoja savo galybę, palenkdamas ją tikrai neesminiam dalykui.

Galutinis įvykių Galilėjos Kanoje rezultatas buvo tai, kad žmonės galėjo išgerti viena – kita vyno taure daugiau, tačiau, nežiūrint nieko, Evangelija atkakliai visa tai vadina „stebuklų pradžia“, kas reikštų, jog šis stebuklas yra viso tolesnio Jėzaus paskelbto mokymo pagrindas.

Iš tiesų, dalyvaudamas vestuvėse Galilėjos Kanoje, Jėzus norėjo perduoti esminį santykių, sujungiančių Dievą su žmonija, principą. Tarp žmogaus ir Dievo egzistuoja nuolatinis ryšys, kurį Šventasis Raštas dar Senajame Testamente apibūdina, kaip santuoką, pasižyminčią visomis jai būdingomis savybėmis ir emocijomis.

Kalbėdami apie Dievą ir žmogų mes teisėtai naudojame tikrai stiprius ir kupinus geros prasmės žodžius: meilė, šventė, džiaugsmas, dovana, gausa, linksmybė…

Tarp Dievo ir žmonijos yra užsimezgęs ne teisėjo ir teisiamojo, kalėjimo prižiūrėtojo ir kalinio, valdovo ir pavaldinio ryšys, bet tai, ką mes vadiname sutuoktinio meile.

Juk žmogaus meilė ir yra ta jėga, kurioje slypi aistra gyventi, kuri skiria visą dėmesį artimui.

Todėl, kartu su kitais svečiais dalyvaudamas vestuvių pokylyje, Jėzus ne žodžiais, o darbais paskelbia savo tikėjimo aktą, patvirtindamas, kad jis tiki vyro ir moters tarpusavio meile, tiki meile, kurią ir patvirtina pirmuoju savo stebuklu. Juk žmogaus meilė ir yra ta jėga, kurioje slypi aistra gyventi, kuri skiria visą dėmesį artimui, kur žmogus visuomet reiškia daugiau, negu įstatymo reikalavimai, kur viltis nugali nusiminimą. Meilėje gimsta svajonės.

Bažnyčiai, ko gero, reiktų dažniau prisiminti Jėzaus duotą pavyzdį ir pasistengti atpažinti žmonių meilės vyną, jį saugoti ir puoselėti, jį gerti ir dalyti tokios meilės ištroškusiam pasauliui.

Jėzus, padarydamas stebuklą, žmogišką meilę pavertė žinia pasauliui, paties Dievo žodžiu. Per vestuvių puotą jis pasiekė gyvenimo pradmenis, paliudydamas, kad susitikimas su Dievu visuomet yra mūsų gyvenimo pavasaris, leidžiantis klestėti gyvybei, suteikiantis drąsos augti.

Ir tada „išsibaigė vynas“… Visame Šventajame Rašte vynas yra laikomas laimingos vyro ir moters, Dievo ir žmogaus meilės simboliu.

Kadangi kalbama apie „laimingą meilę“, natūralu, kad tokiai laimei nuolat kyla grėsmė, išreiškianti tikėjimo, entuziazmo, kūrybingumo, aistros trūkumą.

Tokį „vyno trūkumą“ esame patyrę visi.

Tokį „vyno trūkumą“ esame patyrę visi. Taip atsitinka, kai nuovargis ir rutina įveikia mūsų uolumą. Tada mintis apninka tūkstančiai abejonių, meilė nebedžiugina, o namuose nebelieka vietos šventei… Kas iš mūsų pasakytų, kad nėra susidūręs su tokia neviltimi?…

Kaip tik čia pasakojimas tarsi įgauna naujų jėgų. Marija, dėmesingoji Motina, Magnificat išminties įkvėpta (juk ji žino, kad Dievas „alkstančius gėrybėmis apdovanoja“!), parodo kelią: „Darykite, ką tik jis jums lieps“.

Moteriška nuojauta, mokanti sujungti žodį su darbu! Darykite, ką liepia jo Evangelija, darykite ir ja gyvenkite, imkite jo Kūną ir Kraują! Tada prisipildys tušti širdies indai, ir pasikeis visų jūsų gyvenimas: kas tuščia, bus pripildyta, kas buvo užgesę, vėl suspindės laime!

Evangelijos pilnatvė reiškia ir gyvenimo pilnatvę, ir kuo daugiau Dievo įsileisime į savo gyvenimą, tuo labiau būsime savimi.

Tikriausiai todėl ir stebimės matydami Dievą, kuris Kanoje gėrisi žmonių džiaugsmu ir jais rūpinasi.

Gal pernelyg ilgai manėme, kad Dievui auka mielesnė už pasilinksminimą, o rimtumas yra vertesnis už juoką, todėl, gal ir nenoromis, pridengėme Evangeliją liūdesio šydu.

Tikriausiai todėl ir stebimės matydami Dievą, kuris Kanoje gėrisi žmonių džiaugsmu ir jais rūpinasi.

Mums irgi derėtų atrasti Dievą tuose savo gyvenimo įvykiuose, kai patys patiriame džiaugsmą, ir suprasti, kad jis yra ir mūsų žemiškoje laimėje…

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min