Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 11d. 11:30

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Ar darote dvasinį „auditą“?

Sigitas Tamkevičius Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.

„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.

Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: 'Mano šeimininkas neskuba grįžti' ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.

Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. (Lk 12, 32–48)

Budėti ar pralošti gyvenimą

Mes visi susitiksime su Viešpačiu, tik nežinome, kada tai įvyks. Daugelis mąsto, kad tai įvyks senatvėje, bet nei vienas nėra apsidraudęs nuo ankstyvos mirties. Dėl to Jėzus ragino: „Jūs būkite panašūs į žmones, laukiančius savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Lk 12, 36.40). Šiam susitikimui turime rimtai ruoštis, nes nuo jo priklausys visa mūsų amžinybė.

Budėjimas visuomet reikalauja žmogaus pastangų, o mūsų prigimtis krypsta ten, kur lengviausia. Labai lengva apleisti religines praktikas: maldą, sekmadienio šventimą; lengva mažuose dalykuose nusižengti Dekalogui ir daryti tai, ką diktuoja mūsų įgeidžiai bei aistros. Šitaip elgiantis prigęsta sąžinės balsas, o mes save įtikinėjame, kad mums viskas gerai. Tuo tarpu jau reikėtų skambinti visais aliarmo varpais.

Laikytis Dekalogo – tai gyventi laisvėje ir Dievo šviesoje.

Ką daryti, kad išliktume budrūs ir nepraloštume gyvenimo? Iš vergovės į laisvę einantiems izraelitams prie Horebo kalno Dievas davė Dekalogą ir kartu nurodė kelią, kuriuo eidami žmonės pasieks tikslą. Laikytis Dekalogo – tai gyventi laisvėje ir Dievo šviesoje. Tačiau šitaip elgtis ne visada yra lengva. Kuris iš mūsų nėra patyręs, kaip gaivališkai kartais esame traukiami į šalį, ir tuomet Dekalogas atrodo tarsi kliuvinys?

Mes, tikintieji žmonės, turime veiksmingų priemonių, padedančių gyventi ne pagal kūno norus, bet pagal Dievo rodomą kelią. Labiausiai pažįstama priemonė yra malda. Kartą Jėzus kalbėjo apie tai, kad turtingam žmogui yra sunku patekti į dangaus karalystę. Tada mokiniai stebėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti? „Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10, 26–27).

Ne tik Dievui viskas įmanoma – įmanoma ir žmogui, kuris meldžia Dievo pagalbos. Todėl Jėzus ragino ištvermingai melstis: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mt 7, 7).

Kai viešojo gyvenimo metu Jėzus kalbino žmones, vieni iš jų klausėsi ir ištisas dienas sekė paskui jį, kiti gi mąstė, kad jų kasdieniai reikalai yra svarbesni už Galilėjos Mokytojo žodžius. Šiandien mus panašiai gali prakalbinti Šventasis Raštas, todėl jis turėtų būti mūsų parankinė knyga. Tikintis žmogus skaudžiai klystų, jei valandų valandas skirtų pigiems televizijos serialams ir tik retkarčiais atsiverstų Šventąjį Raštą. Leisti kalbėti Dievo žodžiui yra ne mažiau svarbu, kaip kasdien atsisėsti prie valgio stalo.

Dauguma iš mūsų vakarais bent truputį pasimeldžiame, tik ne visi prisimename, kad tuo metu reikia peržvelgti dienos darbus: padėkoti Dievui už tai, ką padarėme gero, ir atsiprašyti, kur buvo klysta ir nusidėta. Kasdienė sąžinės peržvalga mus daro jautrius Dievo balsui, kalbančiam per mūsų sąžinę.

Kasdienė sąžinės peržvalga mus daro jautrius Dievo balsui, kalbančiam per mūsų sąžinę.

Visi esame girdėję apie auditą, kai pareigūnai tikrina įmonės ekonominius ir finansinius rodiklius. Panašų auditą ir mes patys kaskart turime atlikti. Prabėgus mėnesiui ar keliems, peržvelgiame savo gyvenimą, jo šviesias ir ne tokias šviesias puses, apgailime padarytas nuodėmes ir atliekame išpažintį.

Ši praktika nelengva, bet labai sveika, ir tai gali paliudyti kiekvienas, kuris nuoširdžiai pasinaudoja tokia priemone. Kas turi nuolankumo nuteisti save už padarytas nuodėmes, tam bus nebaisus ir Dievo „auditas“, kai mes jį sutiksime.

Kai žmogus apsileidžia ir panyra kasdienybėje, mus mylintis Dievas kartais prakalbina, siųsdamas kokį nors nelengvą išbandymą. Tai gali būti liga, nesėkmė darbe, artimųjų mirtis. Tokiais atvejais nesijaučiame laimingi, tačiau vėliau suvokiame, kad tai buvo Dievo malonės ženklas, prakalbinęs mus ir paskatinęs nesusitelkti į laikinuosius dalykus.

Su grupe pasauliečių neseniai dalyvavau savaitės trukmės rekolekcijose. Buvo gera matyti jaunus vyrus bei moteris, savaitę laiko tyloje besimeldžiančius ir apmąstančius rekolekcijų vedėjo pateikiamas mintis. Pasirodo, ir šiais, pramogų kultūros, laikais netrūksta gyvenimo prasmės ir Dievo artumos ieškančių žmonių. Duok Dieve, kad jų vis daugėtų.

Šiandien, Dievo žodžio paraginti, pamąstykime, ar esu tas budrus tarnas, laukiantis grįžtančio šeimininko.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie 15min