Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 26d. 10:03

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Ar esame nuoseklūs savo tikėjimo kelionėje?

Sigitas Tamkevičius Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.

Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę.“ (Jn 14, 23–29)

Ištikimybė Dievo žodžiui

Lietuvoje katalikais save laiko apie 75 proc. žmonių; jei prie jų pridėsime visus krikščionis, tuomet tikinčiųjų į Kristų būrys perkops 80 procentų. Šie skaičiai turėtų džiuginti, tačiau jie neatspindi tikrovės, koks iš tikrųjų yra Jėzaus draugų būrys. Per Krikštą mes tampame formaliais Kristaus sekėjais, tačiau, kol gyvename žemėje, lieka pavojus Krikšto įsipareigojimus užmiršti.

Atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus sakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Mes niekuomet nežinosime, kiek yra besilaikančių Jėzaus žodžių, bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau žinoti, kiek mes patys esame ištikimi Jėzaus mokymui.

Kur kas svarbiau žinoti, kiek mes patys esame ištikimi Jėzaus mokymui.

Ką Jėzus kalbėjo apie Dievo karalystę, ką laimino ir kokį kelią rodė, visa tai randame Evangelijoje. Tereikia, kad Šventasis Raštas būtų mūsų parankinė knyga, kurią dažnai atverstume ir kuri primintų Viešpaties žodžius. Tik šitaip elgiantis mes galime išlikti nuoseklūs krikščionys. Ką mylime, apie tai mąstome ir kiekvieną mylimo asmens žodį branginame.

Šeštąjį Velykų sekmadienį esame kviečiami susiorientuoti, ar esame nuoseklūs savo tikėjimo kelionėje, o gal mūsų tikėjimo drabužis yra susiūtas iš įvairiausių lopų – tiesų, kurių dalis yra visiškai nekrikščioniškos. Tų tiesos skiaučių mes prisirankiojame iš televizijos ir visokių mokytojų, bandančių įpiršti savo tiesas.

Baigiame užmiršti metą, kai apie tikėjimą buvo sunku gauti išsamesnių žinių; religinės knygos buvo didžiausias deficitas, vaikų katechizacija ir tikėjimo sklaida už bažnyčios sienų uždrausta. O dabar knygynų lentynos lūžta nuo gerų ir labai gerų knygų apie mūsų tikėjimą, veikia Katechumenato, „Alfa“ ir kitokie kursai, suteikiantys galimybę irtis į tikėjimo gelmę. Tereikia geros valios ir noro pažinti Tą, kurio mokiniais vadinamės. Pati nelemčiausia klaida yra mąstyti, kad mes viską žinome, nors tos žinios dažnai yra tikybos pirmamokslio lygio.

Pati nelemčiausia klaida yra mąstyti, kad mes viską žinome, nors tos žinios dažnai yra tikybos pirmamokslio lygio.

Atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus sakė: „Globėjas – Šventoji Dvasia išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Tai labai svarbi nuoroda. Per maža yra skaityti Šventąjį Raštą ar pačias geriausias knygas apie tikėjimą; reikia Šventosios Dvasios pagalbos, kad tai, ką skaitome, į ką gilinamės, ne tik gerai suprastume, bet ir pamiltume. Šitos Dievo pagalbos ieškome maldoje.

Turime kelis puikius periodinius leidinius: „Magnificat“ ir „Žodis tarp mūsų“, kurie pritaikyti, kad kasdien galėtume perskaityti mums skirtą Dievo žodį ir maldoje apsvarstyti, ko jis mus moko. Šiuos leidinius galima užsiprenumeruoti, kad jie reguliariai lankytų mūsų namus ir gaivintų dvasią.

Apaštalų darbų knyga pasakoja apie kilusius nesutarimus tarp pirmųjų krikščionių: vieni mąstė, kad krikščionys privalo laikytis Mozės įstatymo, kiti tam prieštaravo. Siekdami išspręsti ginčą, Antiochijos krikščionys siuntė pasiuntinius pas apaštalus išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų reikėtų elgtis. Šitas pasakojimas yra svarbus, nes primena svarbią tiesą: nuo pačių pirmųjų krikščionių bendruomenės – Bažnyčios – žingsnių pirmas ir paskutinis žodis priklausydavo apaštalams, ypač jų vyriausiajam Petrui. Neatsitiktinai po Prisikėlimo ant Genezareto ežero kranto pasirodęs Jėzus net tris kartus paliepė Petrui: „Ganyk mano avis!“

Ištikimybė Jėzaus žodžiui reikalauja ištikimybės ir Bažnyčios mokymui, nes jai yra palikta teisė aiškinti ir skelbti Dievo žodį. Paklusdami Bažnyčios mokymui, mes paklustame pačiam Jėzui.

Ištikimybė Jėzaus žodžiui reikalauja ištikimybės ir Bažnyčios mokymui.

Komentarai: 19

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min