Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 10d. 09:23

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Dievas nėra mirusiųjų Dievas

Sigitas Tamkevičius Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels?

Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“ Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena.“ (Lk 20, 27–38)

Prisikėlimo vaikai

Nuo medžių krintantys lapai primena mirtį ir skatina mąstyti, ar žmogaus likimas panašus į tuos krintančius lapus ir viskas baigiasi mirtimi. Jei taip, jei žmogus tik labiau išsivystęs gyvūnas, tuomet lengva pasiduoti pagundai lipti kitiems per galvas, kad būtų patenkinti egoistiški interesai. Kriminalinė kronika kasdien rašo apie nusikaltimus, kuriuos padaro mirties kultūros aukomis tapę žmonės, net paaugliai. Apie amžinybės perspektyvą praradusiuosius apaštalas Paulius rašo: Daugelis <...> elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus (Fil 3, 18).

Tikėjimas tik tuomet keičia žmogaus gyvenimą, kai jis aiškiai ir giliai tiki, kad jo laukia ir prisikėlimas.

Tikėjimas tik tuomet keičia žmogaus gyvenimą, kai jis aiškiai ir giliai tiki, kad gyvena ne tik žemėje, bet jo laukia ir prisikėlimas bei amžinasis gyvenimas. Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia (Fil 3, 20–21).

Antrojoje Makabėjų knygoje skaitome apie motinos ir septynių jos sūnų kankinystę. Karalius Antiochas išniekino Jeruzalės šventyklą ir vertė žmones garbinti stabus. Karalius nesėkmingai bandė priversti septynis brolius paniekinti savo tikėjimą. Vienas iš brolių kalbėjo: Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymui (2 Mak 7, 2). Kitas brolis drąsiai išrėžė karaliui: Tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui 7, 9). Vienas po kito motinos akivaizdoje broliai buvo žiauriai nukankinti; motina, kuri drąsino vaikus kentėti, bet nepaniekinti Dievo įstatymo, taip pat buvo nukankinta.

Pirmieji krikščionys, girdėdami šių kankinių istoriją, sėmėsi tvirtumo, nes už ištikimybę Kristui jiems taip pat grėsė kankinystė ir mirtis, ne mažiau nuožmi už aprašytą. Persekiojamus krikščionis stiprino mintis, jog mirtis gali sunaikinti tik laikinąjį gyvenimą, bet ne amžinąjį, nes Jėzus mokė, kad ten jie būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai (Lk 20, 36).

Visiškai neseniai Lietuva patyrė daug skaudžių išbandymų, kai buvome prievartaujami klusniai vykdyti Kremliaus reikalavimus. Tuo sunkiu metu krikščioniškas tikėjimas bolševikams tapo neįveikiama kliūtimi pakeisti daugelio žmonių mąstymą ir elgesį. Verta apsilankyti buvusiame KGB kalėjime Vilniuje, dabartiniame Genocido aukų muziejuje, ir prisiliesti prie kančių vietų, kurias perėjo mūsų tautos sūnūs ir dukros, daugiausia katalikai, nesutikę tarnauti okupantams.

Šiandien mums laisvė yra natūrali kaip oras, kuriuo kvėpuojame, tačiau ne visi iki galo suvokia, kokia kaina buvo už tai sumokėta. Ne vienas jaunuolis pasako: „Lietuvoje per mažai uždirbu, todėl važiuoju į Angliją.“ Tai neatsakinga kalba ir elgesys. Atrodo, tik vakar kalėjau su jaunais vyrais, mėginusiais prasiveržti iš sovietinio rojaus į Vakarus. Jie visi už tai buvo nuteisti dešimčiai metų nelaisvės, nes sovietinis Baudžiamasis kodeksas laisvės trokštančius žmones vertino kaip tėvynės išdavikus.

Tuometinei prievartai drąsiausiai priešinosi tie, kurie rėmėsi tikėjimu į Dievą ir amžinąjį gyvenimą. Kun. Juozas Zdebskis, Kaune teisiamas už vaikų katechizaciją, į kaltinimą, jog sulaužęs BK straipsnį, draudžiantį mokyti vaikus tikėjimo dalykų, atsakė žydų teisme pasakytais apaštalo Petro žodžiais: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29).

Būtume apgailėtini naivuoliai, jei manytume, jog dabartiniame pasaulyje, kuris save vadina demokratišku ir labai tolerantišku, jau nebėra ir nebus prievartos ir niekas nesikėsins į mūsų įsitikinimus.

Dabartinis laisvas pasaulis leidžia gėjams ir lesbietėms viešai darkytis miestų gatvėse, tačiau šiurkščiai atmeta dorą žmogų, bandantį gyventi pagal Dekalogo reikalavimus. Keičiasi tik prievartos formos, bet ne jos esmė. Mūsų laikais niekas nenupjaus liežuvio ir nenulups nuo galvos plaukų su oda, ką karalius Antiochas padarė septyniems broliams, išdrįsusiems nenusilenkti pagonių stabams. Tačiau jei laikysimės savo įsitikinimų, būsime tarsi rakštis akyse tiems, kuriems nauda ir malonumai yra svarbiausios vertybės.

Dabartiniame laisvame pasaulyje nesvyruoti, išsaugoti krikščioniškąsias vertybes gali tik tie, kurie aiškiai save laiko Prisikėlimo vaikais. Maldoje palinkėkime vieni kitiems gyvo tikėjimo, kurį turėjo tie septyni broliai kankiniai ir prievartai nenusilenkę visų amžių krikščionys.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min