Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 13d. 09:45

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Dvasinio gyvenimo termometras

Sigitas Tamkevičius Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.

Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!“

Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.

Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. (Mt 18, 21–35)

Dvasinio gyvenimo termometras

Kalbėdami Viešpaties maldą „Tėve mūsų“ prašome: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Malda primena būtinumą atleisti už patirtas skriaudas bei įžeidimus, nes tik tuomet galime tikėtis Dievo gailestingumo.

Ši nuostata buvo suprasta ir Senojo Įstatymo laikais; Siracido knygoje skaitome: „Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsiesi, nuodėmės bus tau atleistos (Sir 28, 2).

Gebėjimas atleisti liudija mūsų dvasinį sąmoningumą.

Gebėjimas atleisti liudija mūsų dvasinį sąmoningumą, kad jau suprantame, jog krikščionybės esmė yra ne tik maldų kalbėjimas ar bažnyčios aplankymas, bet ištikimas laikymasis to, ko mokė Jėzus Kristus, o Jo mokymo esmė – gyventi meilėje. Atlaidumas gi yra tikrosios meilės veidas.

Tačiau atlaidumas yra sunki dorybė. Neatsitiktinai Petras klausė, kiek kartų reikia atleisti nusikaltusiam broliui. Jėzaus atsakymas Petrui buvo netikėtas: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Jėzus pasakė aiškiai: atleisti reikia visuomet.

Ta proga Jėzus pasakė vaizdingą palyginimą apie du skolininkus. Vienas iš jų buvo tiek daug skolingas, kad iki mirties nebūtų sugebėjęs skolos sugrąžinti, bet jam maldaujant pasigailėjimo skola buvo dovanota. Tačiau patyręs didelį gailestingumą, jis kitą skolininką vertė sugrąžinti jam labai menką skolą – vos šimtą denarų ir dėl savo beširdiškumo buvo atiduotas budeliams, kol atiduos visą skolą. Palyginimą apie skolininkus Jėzus užbaigė įsakmia mintimi: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35).

Atlaidumas gi yra tikrosios meilės veidas.

Patirta skriauda pažadina pyktį ir norą atsilyginti tuo pačiu. Šitaip tikimasi sumažinti savo skausmą bei priversti skriaudiką išgyventi savo poelgio padarinius. Deja, sutelkdami dėmesį į patiriamas skriaudas, mes ne tik prarandame teisę į Dievo gailestingumą, bet ir netenkame ramybės. Tai kaina, kurią mokame už negebėjimą atleisti.

Atlaidumas ypač sunkus tiems, kuriems trūksta nuolankumo. Nuolankus žmogus supranta, kad ir jis pats yra klystantis. Nuolankiam žmogui labai suprantamas šv. Pauliaus raginimas: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir vienas kitam atleiskite, jei vienas prieš kitą turite skundą“ (Kol 3, 13).

Atlaidūs privalome būti ne tik kitiems, bet ir sau. Atlaidūs ta prasme, kad suklydę nesistebėtume, kaip tai galėjo nutikti, kad nusidėjome. „Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų“ (Koh 7, 20), – kalba Senojo Įstatymo išminčius.

Laikykime save nusidėjėliais, kaip tai daro popiežius Pranciškus. Būkime kantrūs su savimi, nes kai kurių įpročių bei nuodėmių yra labai sunku atsikratyti. Kiekviena klaida tebūna gerai išmokta pamoka, kad jos netektų vis iš naujo kartoti.

Kiekviena klaida tebūna gerai išmokta pamoka, kad jos netektų vis iš naujo kartoti.

Kai bus sunku kam nors atleisti, prisiminkime, kokią kainą Jėzus sumokėjo už mūsų kaltes. Kryžiaus akivaizdoje galime tik susigėsti dėl savo puikybės ir nerangumo atleisti. Kiekvienos Mišios, kuriose dalyvaujame, primena: Viešpaties kraujas buvo išlietas, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės (plg. Mt 26, 27–28).

Komentarai: 13

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min