Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 26d. 08:00

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Kieti žodžiai

Sigitas Tamkevičius Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!

Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“. (Jn 6, 60-69)

Kieti žodžiai

Kai po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo apie žmonėms gyvenimą teiksiančią Gyvąją Duoną, ir kad ta Duona būsiąs jo kūnas, dalis žydų pasipiktino Galilėjos Mokytojo žodžiais ir nuo jo pasitraukė šalin. Jie kalbėjo: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“

Tada Jėzus klausė ištikimiausiai jį sekusių dvylikos mokinių: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67). Petras visų vardu atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68–69).

Skaitydami Šventąjį Raštą, dažnai jame aptinkame žodžių, kurie mums atrodo per kieti.

Skaitydami Šventąjį Raštą, dažnai jame aptinkame žodžių, kurie mums atrodo per kieti. Šį sekmadienį skaitomas apaštalo Pauliaus laiškas Efezo krikščionims, kuriame reikalaujama, kad moterys klausytų vyrų. Apaštalas rašo: „Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“ (Ef 5, 24). Jei šitą apaštalo mintį ištrauktume iš laiško konteksto, ji būtų nepriimtina ne tik feministėms, o ir bet kuriam kito orumą gerbiančiam žmogui.

Tačiau apaštalas, nurodydamas klusnumo pareigą moterims, čia pat įpareigoja vyrus mylėti žmonas taip, kaip „Kristus mylėjo Bažnyčią“. O Kristus už Bažnyčią, tai yra už mus visus, paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus. Paviršutiniškai žvelgiant, klusnumas tarsi pažemina žmogų; iš tikrųjų Dievo plane klusnumas žmogų visuomet išaukština. Žmonių motina Ieva, neklausydama Dievo, užtraukė žmonijai nelaimę, o Švč. Mergelė Marija, paklausydama Jo, žmoniją išgelbėjo.

Šventasis Raštas nuo pirmųjų tėvų sukūrimo iki Jėzaus mirties ant kryžiaus nuolat primena ir aiškina klusnumo svarbą. Kur nėra klusnumo, tuojau prasideda nelaimės, o su klusnumu viskas stoja į savo vėžes.

Jozuės knygoje skaitome, kaip mirus Mozei Jozuė sušaukė Izraelio tautos seniūnus, teisėjus ir prievaizdus ir liepė pasirinkti, ką jie nori garbinti, – pagonių stabus ar juos į laisvę išvedusį Dievą. Tauta apsisprendė: „Mes tarnausime Viešpačiui, nes jis yra mūsų Dievas“ (Joz 24, 18).

Dievo žodis dažnai mums atrodo per kietas todėl, kad jis žeidžia mūsų savimeilę. Nuodėmės pažeista žmogaus prigimtis yra linkusi priimti tik tai, kas pataikauja mūsų norams bei aistroms, ir atmesti tai, kas tuos norus apriboja.

Daugelis norėtų, kad nereikėtų mokėti jokių mokesčių, kad nereikėtų rimtai dirbti ir kad parduotuvėse viskas būtų labai pigu. Tačiau jokia vyriausybė negali padaryti nei duonos, nei pinigų padauginimo stebuklo. Norėdama kažką žmonėms duoti, ji nuolat turi mąstyti, iš kur tai paimti. Leidžiami įstatymai žmones visuomet apriboja: negalima girtam vairuoti, negalima pardavinėti narkotikų, negalima nesąžiningai gauti pelną etc. Tokie įstatymai ar įsakymai yra kieti, kaip kieti ir Šventojo Rašto žodžiai.

Iš tikrųjų klusnumas visuomet sunkus. Tačiau jei žmogus turi gerą valią, dangaus Tėvas ateina į pagalbą.

Kai žydai piktinosi dėl kietų Jėzaus žodžių, jis pasakė vieną reikšmingą mintį: „Neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo.“ Iš tikrųjų klusnumas visuomet sunkus, o kai kada, atrodo, viršijantis žmogaus jėgas. Tačiau jei žmogus turi gerą valią, dangaus Tėvas ateina į pagalbą.

Šventiesiems taip pat ne visuomet buvo lengva paklausyti Dievo. Kai palaimintasis Teofilius turėdavo pasirinkti, ko klausyti, – tikėjimą engusių bolševikų ar Dievo, jis gerai žinojo, kuo gresia jo pasirinkimas klausyti tik Dievo. Už šitą klusnumą jis mokėjo Solovkomis, katorgos darbu Ledianoje Pole miškuose ir ilgu kalinimu Vladimiro kalėjime. Jei palaimintasis būtų rėmęsis tik savo jėgomis, vargu ar būtų pakėlęs tokį kryžių. Bet jis rėmėsi į dangaus Tėvą, kuris niekuomet neatsako juo pasitikinčio žmogaus prašymui, ypač kai maldoje prašoma įvykdyti ne savo, bet Dievo valią.

Todėl kai savo gyvenime susidursite su dideliais sunkumais, kai atrodys, kad Dievo žodžiai – reikalavimai per kieti, neužmirškite nuolankiai prašyti jo pagalbos: Viešpatie, tu matai, koks esu silpnas, tačiau aš pasitikiu tavimi; ateik ir padėk!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:44
01:16
22:20

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min