Sekite 15min Google
Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“
Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“
Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.
(Iš Evangelijos pagal Matą 15. 21–28)
„Viešpatie, padėk man!“
Evangelistas Matas pasakoja apie moterį kananietę, kurios dukrelė buvo apsėsta demono. Moteris buvo girdėjusi, kad Galilėjos Mokytojas turi galią pagydyti ir išlaisvinti iš piktosios dvasios, bet dėl žmonių gausumo negalėjo prie Jėzaus prieiti ir iš tolo šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ (Mt 15, 22). Evangelistas pastebi, kad Jėzus kurį laiką neatsiliepė į šios moters šauksmą. Tuomet moteris prasiskverbė pro žmones ir puolusi ant kelių maldavo Jėzų: „Viešpatie, padėk man!“ Tuomet Jėzus tarė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“ (Mt 15, 28). Tą pačią valandą dukrelė pasveiko.
Šis Evangelijos pasakojimas kviečia pamąstyti apie gilaus tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime. Tikėjimas tikėjimui nelygu. Jis gali būti ir labai silpnas, ir labai stiprus, kaip tos kananietės moters.
Tikėjimas yra Dievo dovana. Ši dovana gali žmogaus širdyje augti, bet gali ir vos vegetuoti – tai priklauso nuo paties žmogaus apsisprendimo ir pastangų.
Kad tikėjimas augtų, reikia pagal jį ir gyventi.
Kad tikėjimas augtų, reikia pagal jį ir gyventi: bendrauti su Dievu malda ir laikytis tikėjimo reikalavimų. Pats didžiausias tikėjimo reikalavimas yra gyventi meilėje. Iš Egipto nelaisvės keliaujantiems izraelitams Dievas davė Dekalogą, kaip jie turi gyventi laisvėje. Pats svarbiausias Dekalogo įsakymas yra meilės įsakymas. Šį įsakymą Jėzus vis primindavo savo klausytojams: „‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.’Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą, kaip save patį’. Šitais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai“(Mt 22, 37–39).
Dvi dorybės – tikėjimas ir meilė – yra neperskiriamos. Jei žmogaus gyvenime nėra meilės, ir jis myli tik save patį, tikėjimas yra pasmerktas sunykti. Ir atvirkščiai, su praktikuojama meile auga ir tikėjimas. Kaip čia neprisiminti žmonių, kurie, susibūrę po Carito vėliava, rūpinasi mūsų silpniausiais nariais, labai reikalingais pagalbos. Rūpindamiesi vargšais, jie auga tikėjimu.
Tikėjimas silpsta, jei žmogus visą dėmesį sutelkia į materialinius dalykus ir didžiausia vertybe laiko pinigus bei turtą. Tikėjimas silpsta ir gali visiškai užgesti, jei gyvenama pagal šūkį: „Duonos ir žaidimų!“ Ne mokslas tolina žmones nuo Dievo, bet perdėtas rūpinimasis šiuo laikinu gyvenimu, kad jis būtų pilnas gėrybių ir malonumų.
Dievas, mylėdamas žmogų, nuskaidrina jo mąstyseną, kai leidžia pakentėti. Mūsų tėvai ir seneliai, kai buvo tremiami į Sibirą, neturėjo daugiau į ką atsiremti, tik į Dievą. Tarp būtiniausių dalykų, kuriuos per kelias valandas turėdavo pasiimti, jie neužmiršdavo nusikabinti nuo sienos Jėzaus ir Marijos paveikslų.
Jei stabmeldės kananietės dėl dukrelės ligos nebūtų aplankiusi kančia, vargu ar ji būtų turėjusi tokį tikėjimą, kurį Jėzus labai pagyrė ir dėl kurio padarė stebuklą.
Dievo žodis nekviečia mus prisiminti Dievą tik tuomet, kai ištinka kokia nors kančia, tik primena, kad mūsų žemiškajame gyvenime viskas būtų sudėliota pagal brangiausių vertybių skalę.
Pirmoje vietoje visuomet turi rūpėti Dievo reikalai, po to – visa kita. Tuomet ir mums tiks Viešpaties žodžiai, pasakyti moteriai kananietei: „Didis tavo tikėjimas!“
Kardinolas Sigitas Tamkevičius