Dabar populiaru
Publikuota 2021 05 16, 11:35

Sigitas Tamkevičius: Šeštinių Evangelija. Tęskime Jėzaus misiją

Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks.
Sigitas Tamkevičius
Sigitas Tamkevičius / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.

O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo. (Mk 16, 15-20)

Vyrai, ko stovite!?

Jėzaus misija žemėje baigėsi jo žengimu į dangų. Šios misijos metu Jėzus apsireiškė kaip Dievo Sūnus, paskelbė Gerąją Naujieną, subūrė savo mokinius, kad jie neštų į pasaulį jo paskelbtą žinią, ir paaukojo ant kryžiaus gyvybę, kad mes būtume išgelbėti. Šiandien švenčiame Šeštines – Jėzaus sugrįžimą pas dangaus Tėvą.

Žmonių gelbėjimo misija Jėzaus žengimu į dangų nesibaigia. Jis per savo mokinius ją tęs iki pasaulio pabaigos. Prieš žengdamas į dangų, Jėzus mokiniams kalbėjo: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 15.19).

Evangelistas Lukas Apaštalų darbų knygoje papildo pasakojimą apie žengimo į dangų momentą. Jėzus atsisveikina su mokiniais ir pažada jiems atsiųsti Šventąją Dvasią: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais lig pat žemės pakraščių. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1, 8–9). Jėzus įpareigojo savo mokinius būti Gerosios Naujienos skelbėjais ir liudytojais.

Mes turime amžinojo gyvenimo viltį, užantspauduotą Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu.

Mes turime žemiškąją Tėvynę, bet tikroji tėvynė ne čia, žemėje, bet danguje. Apie ją apaštalas Paulius kalba: „Trokštu pažinti Jėzų, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3,10–11; 20–21).

Mes turime amžinojo gyvenimo viltį, užantspauduotą Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, todėl mūsų, tikinčiųjų į Kristų, elgesys turi skirtis nuo tų, kurie šios vilties neturi.

Iš antrojo krikščionybės amžiaus yra išlikęs nežinomo autoriaus Laiškas Diognetui, kuriame kalbama, kuo krikščionys skiriasi nuo nekrikščionių: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo.

Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmeta. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet yra dangaus piliečiai. Būdami beturčiai, jie daugelį praturtina; visko stokodami, jie yra visko pertekę. Niekinami paniekoje randa šlovę; šmeižiami paliudija savo teisumą. Užgauliojami jie laimina; įžeidinėjami atsako pagarba.

Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Pasaulis nekenčia krikščionių ne dėl patirtos neteisybės, bet dėl to, kad jie priešinasi jų geiduliams.

Nemirtinga siela gyvena mirtingoje padangtėje; taip ir krikščionys keliauja gendamybėje, laukdami dangaus negendamybės. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.“

Koks gražus krikščionio apibūdinimas!

Ta mūšio rikiuotė, kurioje mes, tikintieji į Kristų, esame pastatyti, yra mūsų kasdienis gyvenimas su visais sutinkamais gundymais prisitaikyti prie nekrikščioniško pasaulio ir gyventi kaip tie, kurie neturi amžinojo gyvenimo vilties. Tvirtai stovėti galime tik tuomet, jei tvirtai laikomės Viešpaties rankos, ir mes tai darome melsdamiesi, skaitydami ir apmąstydami Šventąjį Raštą.

Kai Jėzui žengiant į dangų, mokiniai dar ilgai žvelgė aukštyn, kur jis pakilo, pasirodę du vyrai – angelai kalbėjo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1,11).

Angelų žodžiai yra paraginimas kiekvienam iš mūsų – nestovėti, bet dirbti, palaikyti tarpusavio meilę ir saugoti negęstančią viltį.

Šie angelų žodžiai yra paraginimas kiekvienam iš mūsų – nestovėti, bet dirbti, palaikyti tarpusavio meilę ir saugoti negęstančią viltį, kurią išpažįstame kalbėdami Apaštalų išpažinimą: „Tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.“

Mes esame ne tik žemiškojo, bet ir amžinojo gyvenimo piliečiai; Jėzus žengė į dangų, kad ir mus tenai nusivestų. Jis kalba: „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26).

Ačiū, Viešpatie, už šį pažadą – amžinojo gyvenimo viltį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min