Dabar populiaru
Publikuota: 2021 kovo 28d. 10:51

Sigitas Tamkevičius: Verbų sekmadienio Evangelija. Per kryžių į prisikėlimą

Sigitas Tamkevičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Sigitas Tamkevičius

„Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. [...] Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ [...] Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!

Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“. Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“. Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 25–39)“

Per kryžių į prisikėlimą

Verbų sekmadienį Dievo žodis pasakoja apie Jėzaus žengimą į šventąjį miestą Jeruzalę. Žydai tikėjosi, kad Mesijas išvaduos juos iš romėnų jungo, ir štai jis jau žengia į Jeruzalę. Tačiau neatvažiuoja karo vežimu, kaip trokštantis nugalėti priešus, neatjoja ant žirgo, kaip karalius, norintis valdyti savo pavaldinius, bet nusižeminęs joja ant asilo – darbinio gyvulio, naudojamo nešioti naštoms.

Savo elgesiu Jėzus aiškiai kalba, kad jo galia reikšis ne jėga, bet meile, o jo valdžia – ne įsakinėjimais, bet nuolankiu tarnavimu. Dangaus ir žemės Viešpats nuolankiai žengia į šventąjį miestą, kad čia įvykdytų savo misiją – kentėtų ir mirtų už žmonių išgelbėjimą.

Mes tiek arti esame prie Viešpaties, kiek rūpinamės šalia mūsų esančiais.

Jėzaus karalystė žemėje ateina ne tuomet, kai žmonės, šaukdami „Osana“, džiaugsmingai jį sveikina, bet tuomet, kai jie myli ir vieni kitiems tarnauja. Verbų sekmadienį prašome malonės suprasti Jėzaus žengimo į šventąjį miestą pamoką – neturtingo ir nuolankaus tarnavimo slėpinį. Mes tiek arti esame prie Viešpaties, kiek rūpinamės šalia mūsų esančiais ir mūsų patarnavimo reikalingais žmonėmis.

Po šio trumpo pasakojimo apie Jėzaus žengimą į Jeruzalę Evangelijos skaitinys plačiai pasakoja apie jo kančią; veda mus į Alyvų kalną, kur Jėzus nuogąstauja dėl būsimos kančios, bet priima Tėvo valią; čia vienas mokinys išduoda savo Mokytoją, kiti išsigandę pabėga. Jėzus nuo vieno pas kitą vedžiojamas pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, karalių Erodą ir Romos imperatoriaus vietininką Pilotą; Jėzaus priešai siekia tik vieno – pašalinti Galilėjos Mokytoją, nes jis smerkia fariziejiškumą, nes jis ne toks, kokio jie tikėjosi.

Kristaus kančios istorijos atpasakojimas nėra tik istorinio fakto konstatavimas; jis yra labai svarbus kiekvieno krikščionio gyvenime.

Dievo žodis mums primena, jog labai lengva tapti miniažmogiu, kuriuo kažkas gali manipuliuoti.

Tikėdami į Dievą ir juo pasitikėdami, mes nejučiomis laukiame, kad Dievas taip mus lydėtų per gyvenimą, kad nereikėtų sutikti jokių prieštaravimų ir jokios kančios. Kristaus kančia turi priminti, kad, eidami į Velykų pergalę, turėtume drąsos priimti bet kokį kryžių, kurį uždeda kiti žmonės arba užsidedame jį mes patys, netvarkingai mylėdami save.

Kristaus kančios istorijoje labiausiai apgailėtinai pasirodo tie pilki minios žmonės, kurie leidžiasi lengvai suklaidinami; ką tik šaukę „Osana!“, dabar dar garsiau šaukia: „Ant kryžiaus jį!“

Dievo žodis mums primena, jog labai lengva tapti miniažmogiu, kuriuo kažkas gali manipuliuoti. O manipuliuotojų buvo ne tik Jėzaus laikais, jų netrūksta ir šiandien. Jie naudojasi spauda, televizija, internetu, socialiniais tinklais ir formuoja žmones aklai klausyti bei vykdyti jų peršamą gyvenimo modelį.

Pinigai, sportas, alkoholis, nuo savo paskirties atskirtas seksas pateikiami kaip pačios didžiausios vertybės, o tarnaujanti meilė, tikėjimas į Dievą ar santuokos keliu kuriama šeima rodoma kaip praėjusio amžiaus atgyvena.

Kristaus kančios istorijoje pagrindinė scena – prie kryžiaus prikaltas tas, kuris mylėjo ir dalino save kitiems, o po kryžiumi stovi mokinys Jonas, motina Marija ir dar kelios moterys.

Šių asmenų niekas negalės suklaidinti ir atskirti nuo Jėzaus, nes jie per daug artimai pažino savo Mokytoją ir patyrė jo meilę; jie ne tik iki galo stovės po kryžiumi, bet ir taps Jėzaus meilės liudytojais.

Melskime Dievo malonės ir bandykime tapti panašiais Jėzaus liudytojais.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min