Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. (Jn 18, 33-37)
Šis Kristaus, Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus) iškilmės sekmadienis yra paskutinis Katalikų Bažnyčios liturginių metų sekmadienis. Jau už savaitės įžengsime į Adventą, o su juo ir į naujuosius liturginius metus, padėsiančius mums su gilesniu tikėjimu vėl išgyventi žmonijos atpirkimo ir išganymo slėpinį.
Kam reikalingas štai toks karalius su savo neapčiuopiama karalyste?
Na o šiandienos evangelijoje Jėzus Pilotui teigia esąs karalius, tik jo karalystė ne iš šio pasaulio. Bet ar tai nėra du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai?! Hm, dar viena svajotojo utopija?.. Ir kam reikalingas štai toks karalius su savo neapčiuopiama karalyste? Valstybės šimtais skaičiuoja savo žuvusius nekaltus piliečius, o mes švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę... Negi, Dieve, nematai, kad žmonės, prisidengdami tavo vardu, nekenčia, niekina, papiktina ir net žudo?!
Per visą žmonijos istoriją tikriausiai kiekvienoje religijoje būta laikų, kada Dievo vardu buvo panašiai žiauriai elgiamasi, tačiau Viešpats nėra greitas bausti.
Dievas savo valdžios neprimeta, neperša jėga, todėl nuodėmės sužalotam žmogui „galios perleidimo“ procesas atrodo ne tik piktinančiai lėtas, bet ir beveik neįgyvendinamas.
Pradžios knygoje aprašoma, kaip Dievas, sukūręs laukinius gyvulius bei padangių paukščius, atveda juos pas žmogų parodyti, kad jis juos pavadintų (plg. Pr 2, 18-20). Egzegetai šią Šventojo Rašto vietą interpretuoja kaip Dievo troškimą visą savo valdymo galią perleisti žmogui, kad jis būtų ne pavaldinys, o karaliautų kartu su Viešpačiu. Tačiau Dievas savo valdžios neprimeta, neperša jėga, todėl nuodėmės sužalotam žmogui „galios perleidimo“ procesas atrodo ne tik piktinančiai lėtas, bet ir beveik neįgyvendinamas. Visgi apaštalas Paulius teigia, kad per žmogų atsiradusi mirtis bus sunaikinta kaip paskutinis priešas (plg. 1 Kor 15, 21-26).
Nors šiandienos žmogus dar taip dažnai nesugeba priimti Jėzaus meilės karalystės, visgi pažadas skelbia, kad „Jis (Dievas) apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3-4).
O kol kas žmonijai reikia Dievo Apvaizdos vedimo ir mokymo. Šv. ses. M. Faustinai Kovalskai, XX a. mistikei, Viešpats Jėzus patikėjo visam pasauliui skelbti žinią ne apie bausmę, o apie Gailestingumą.
Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingos savo širdies.
Štai ką ji yra užrašiusi savo dienoraštyje: „Kai kartą paklausiau Viešpatį Jėzų, kaip gali iškęsti tiek nusižengimų bei įvairių nusikaltimų ir jų nebaudžia, Viešpats man atsakė: Bausmei turiu amžinybę, o dabar pratęsiu jiems gailestingumo laiką, bet vargas jiems, jei nepažins mano apsilankymo meto“ (Dien. 1160). „Siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingos savo širdies“ (Dien. 1588).
„Aš esu Alfa ir Omega“, - sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis (Apr 1, 8).
