Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skirmantas Malinauskas: Dešimt nutylėtų klausimų priekabiautojų čempionui

Šaltinis: 15min
0
A A

„R.Morkevičiaus išpažintis: „Ši klaida yra gėdingiausia mano gyvenime“, „Gatvėje merginą sumušęs bušido čempionas R.Morkevičius jau atgailauja“, „Merginą sumušęs čempionas R.Morkevičius: man labai gėda“. Tokiomis ir panašiomis antraštėmis mirgėte mirgėjo trečiadienį naujienų portalai. Beveik vienoduose „išskirtiniuose“ interviu R.Morkevičus mušėsi į krūtinę ir pasakojo, kaip niekada neatleis sau kvailystės – smūgio koja į galvą blogu laiku ir blogoje vietoje ėjusiai dvidešimtmetei merginai.

Prisipažinsiu, nesu nei kriminalų, nei sporto specialistas. Rašau verslo temomis. Tačiau auginu dvi dukras ir žinau, kaip viešojoje erdvėje formuojasi nuomonė. Galbūt todėl man atrodo, kad šioje istorijoje esminiai klausimai liko neatsakyti. Naudodamasis proga juos ir pateiksiu.

Kodėl smurtautojui suteikiama teisė pasakoti apie savo linksmą charakterį, vaikystę, treniruotes, karjerą, šeimą, piligrimines keliones, planus atidaryti kovų mokyklą ir kitus dalykus, kurie taip dvokia pigiais viešaisiais ryšiais?

Pirmas klausimas skaitant R.Morkevičiaus išpažintis. Kodėl gatvėje prie moterų besikabinėjantis ir jas žalojantis girtas budulis visuomenei pristatomas kaip „čempionas“ šį žodį iliustruojant įspūdingomis nuotraukomis iš ringo?

Sutinku, tai visiškai pateisinama pranešant apie įvykdytą nusikaltimą. Noras sukurti maksimaliai informatyvią antraštę, ribotas nuotraukų pasirinkimas archyve. Tačiau, jei jau imamas „išskirtinis“ interviu iš pramogai moteris žeminančio chuligano, tai gal verta būtų jį taip ir pristatyti, o „išskirtinius“ tekstus iliustruoti „išskirtinėmis“ nuotraukomis, kad ir iš policijos archyvo? Juo labiau, kad pati Bushido federacija suskubo atsiriboti nuo šio „kovotojo“.

Kodėl priekabiautojo „atsiprašymas“ užima kelis kartus daugiau vietos, nei pranešimas apie patį įvykį? Kodėl jam suteikiama teisė paklodiniame interviu pasakoti apie savo linksmą charakterį, vaikystę, treniruotes, karjerą, šeimą, piligrimines keliones, planus atidaryti kovų mokyklą ir kitus dalykus, kurie per šimtą metrų dvokia pigiais viešaisiais ryšiais?

Tuo metu sunkiai traumuota mergina negali ir, neabejoju, nenori lįsti į viešas diskusijas su šiuo bet kokį žmogiškumą pamynusiu asmeniu. Kodėl šiam veikėjui suteikiama galimybė kalbėti paskutiniam, pateikiant savo istorijos versiją? Ar tokia nemokama reklama smurtautojui verta surenkamų klikų?

O dabar dešimt klausimų R.Morkevičiui, kurie taip ir nebuvo pateikti „išskirtinių“ interviu metu.

Kiek smūgių į galvą per gyvenimą reikia praleisti, kad pro šalį einančios merginos užpuolimą, po kurio dvidešimtmetei sužalotas veidas, nosis, lūpos, pažeisti dantys, sutrenktas sprandas, o ji pati prarado sąmonę, ir toliau vadintume „nepavykusio pasipuikavimo pokštu“?

Ar nepažįstamos merginos stvėrimas už užpakalio jos draugių, vaikino, dvylikametės mergaitės akivaizdoje jums tikrai reiškia tik „pasimaivymą“ ir „kabinimą“?

Ar jūsų praktikoje toks merginų „kabinimo“ būdas veikia – pajutusios nepažįstamojo ranką ant savo sėdynių ir pamačiusios virš galvų skriejantį girto vyro batą moterys būna sužavėtos?

Jei jūs vis dėto būtumėte įgyvendinęs savo sumanymą ir nenokautavęs merginos, o ją tiesiog apgraibęs ir išgąsdinęs, ar dabar atsiprašinėtumėte?

Kiek tokių atvejų buvo jūsų gyvenime?

Kodėl pasakodamas apie savo didvyrišką sugrįžimą į įvykio vietą, jūs nė karto nepaminite dviejų vaikinų, kurie, nepaisant pademonstruotos įspūdingos kovinių menų technikos, neišsigando vytis nusikaltėlio ir jo sulaikyti?

Kodėl policijos pareigūnai tramdydami jus turėjo panaudoti specialiąsias priemonės ir ką profesionalios žmonių luošinimo mašinos lūpose gali reikšti žodžiai: uždėjus antrankius tik „pasimuisčiau“?

Kaip jums atrodo, ar sužalotai merginai palengvės nuo jūsų taip dažnai kartojamo žodžio „atsiprašau“?

Ar pagalvojote, kaip jausis nukentėjusi mergina ir jos artimieji žiniasklaidos priemonėse matydami jūsų nuotraukas, skaitydami jūsų pasakojimus, kaskart išgyvendami šią istoriją iš naujo?

Pokalbių metu nuolat skamba žodžiai „aš“, „mano“, „man“. Jums atrodo, kad šioje istorijoje jūs svarbiausias veikėjas?

Taip, kol kas į paskutinį klausimą priekabiautojas gali drąsiai atsakyti teigiamai. Šiuo metu būtent jis yra eterio žvaigždė. Jis dalina interviu, jis pasakoja savo įvykių versiją, jis „perka“ auditoriją nuoširdžia atgaila ir vyriškumu. Dėl to liūdna ir apmaudu. Ir ne tik dėl to.

Kol kas R.Morkevičiui gresia tik piniginė bauda. Jei jo įvykių versija patikės ne tik dalis skaitytojų, bet ir tyrėjai, tai bus tik netyčinis kūno sužalojimas.

Ši istorija greit nuguls policijos ir mūsų sąmonės archyvuose. Moteris žalojantis tipas toliau bus netyčia suklydęs „čempionas“, „vienas geriausių Lietuvos kovotojų“ ir panašių asmenų kompanijos siela, o jo aukos toliau namie tyliai gydysis, galbūt, ne fizines, bet kur kas ilgiau išliekančias moralines žaizdas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min