Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2019 07 09, 08:03

Viktoras Bachmetjevas: Apie istorinę atmintį ir diskusijų kultūrą

Prieš gerą savaitę, paskelbus apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė svarstys K.Škirpos alėjos pervadinimo klausimą, paskelbiau publikaciją, kurioje bandžiau ramiai pasvarstyti apie tai, kodėl, mano nuomone, K.Škirpos alėjos Vilniuje neturėtų būti. Tekste tuo pačiu pabandžiau aptarti ir tai, kas, mano nuomone, kai kuriems, atrodytų, nesergantiems antisemitizmo liga, trukdo apsispręsti. Aptariau dvi kliūtis, kurios man rodosi pagrindinėmis: vieną iš jų pavadinau istorine, kitą – psichologine, taip pat nurodžiau ir savo argumentus, kodėl šios kliūtys neturėtų būti lemiamos.
dr. Viktoras Bachmetjevas
dr. Viktoras Bachmetjevas / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Buvau tikras, kad K.Škirpos gerbėjų neįtikinsiu, kaip ir buvau beveik tikras, kad į mano argumentus jie neįsiklausys, o bandys diskusiją grąžinti į stadiją iki mano argumentų. Panašiai ir nutiko: didžioji dalis oponentų išsakytų kontrargumentų rėmėsi apeliacija į istorinį kontekstą, kitaip tariant, apskritai ignoravo, ką rašiau savo tekste. Tai nenustebino – vis tik gyvename pliuralistinėje visuomenėje, joje esama įvairių nuomonių, o ir savo tekstą rašiau ne jiems.

Kas vis tik nustebino, tai bent kelis kartus pasirodę raginimai apskritai nediskutuoti šia tema ar diskusiją tučtuojau nutraukti. Tokius ragintojus pakankamai subjektyviai suklasifikavau į tris kategorijas.

Pirmoji kategorija – tai tie, kurie ragina nebedalyvauti diskusijoje, nes jiems nepatinka disputanto asmuo: jo pavardė, tikra ar menama kilmė, pozicijos kitais klausimais ir pan. Štai prieš porą mėnesių socialiniame tinkle pasidalinau Tomo Venclovos citata apie žydšaudžius. Buvau nemaloniai nustebintas, kai net keletas, atrodytų, išsilavinusių ir šiaip jau protingų žmonių pakomentavo, jog Venclova neturįs teisės kalbėti Holokausto tema, nes jo tėvas, žymus sovietinės nomenklatūros veikėjas, susitepęs kolaboravimu ir reiškęsis bolševikinės okupacijos pradžioje.

Mūsų vaikai, kaip ir mes patys, vis dar praeina per mūsų švietimo sistemą, baigia mūsų mokyklas ir universitetus, taip ir nesudalyvavę diskusijoje, nuomonių susikirtime, taip ir neįgiję įgūdžių, kaip elgtis, kai kitas galvoja ne taip kaip tu.

Ar gali būti bukagalviškesnis argumentas disputanto diskvalifikavimui? Turbūt gali, bet sunkiai.

Paprastai atakos prieš asmenį laikomos netikusiu argumentu todėl, kad diskusija yra skirta tiesos paieškai, o šios ieškoma argumentų pagalba. Tad ir diskusija vyksta ne su asmeniu, o su argumentais. Būtent todėl argumentum ad hominem yra laikomas netinkamu – puldami žmogų, o ne jo poziciją, mes parodome, jog mums nerūpi tiesa diskusijoje, nes juk net ir diskvalifikavę asmenį niekaip nepakeičiame jo išsakytų argumentų teisingumo ar klaidingumo. Tad sutarkime: kalbėti gali visi.

Antroji kategorija diskusijas slopinančių yra tie, kurie šiaip kalbėjimą laiko beverčiu, nes jis, jų nuomone, neduodąs rezultato.

Lietuvoje tai ypatingai justi: pas mus susiklosčiusi ilga ir įvairiasluoksnė tradicija ne tik į viešą diskusiją, bet į kalbėjimą žiūrėti įtariai. Čia persipina ir valstietiškas Juzos „skalsu kalbos“, ir inteligentų egzistencialistinis pojūtis apie tikrosios autentiškos tiesos neišsakomumą.

To pasekmės skaudžios – turime ne tik seklią viešosios diskusijos kultūrą, bet ir iškreiptą įsivaizdavimą apie vieną pagrindinių demokratijos institucijų: parlamentą. Jau pati žodžio parlamentas (pranc. parler – kalbėti) kilmė prikišamai rodo, jog žmonės ten susirenka kalbėtis. Tai svarstomosios (deliberative) demokratijos esmė – tartis ir nutarti, svarstyti ir sverti ir visa tai kalbos ir kalbėjimo būdu. Tad visus tuos, kurie rinkimuose jums žada, jog ateina ne kalbėti, o dirbti (lyg parlamentas būtų lentpjūvė ar autodirbtuvės), reiktų laikyti ne tik antidemokratais, bet ir tiesiog nesuvokiančiais savo siekiamo darbo prigimties.

Žinoma, tam reikia bent bazinio susitarimo dėl diskusijos taisyklių. To stokojame. Mūsų vaikai, kaip ir mes patys, vis dar praeina per mūsų švietimo sistemą, baigia mūsų mokyklas ir universitetus, taip ir nesudalyvavę diskusijoje, nuomonių susikirtime, taip ir neįgiję įgūdžių, kaip elgtis, kai kitas galvoja ne taip kaip tu.

Viešąjį kalbėjimą vis dar suprantame kaip tiesiog ataskaitą: į priekį prie lentos, susakyti teisingus atsakymus, o tada atgal į savo suolą. Net filosofo Jurgeno Habermaso, atrodytų, visiškai primityvūs, sveiko proto padiktuoti reikalavimai komunikaciniam veiksmui (teiginiai turi būti suvokiami; jie turi būti patikimi; pats kalbėtojas turi būti patikimas; kalbėtojas turi teisę išsakyti teiginius) išlieka terra incognita ir negirdėtos viešosios diskusijos taisyklės. Tad sutarkime: kalbėti gali visi, tačiau ne visos išsakytos nuomonės vienodai pagrįstos.

Galiausiai, paskutinioji kategorija yra nebe tokia visa apimanti, o susijusi konkrečiai su Kazio Škirpos garbinimo tema. Kai kurių nuomone, jautriomis temomis nereiktų diskutuoti, jų apskritai nereiktų liesti, nes tokių temų eskalavimas tik gilina skaudulius ir taip neleidžia jiems užgyti. Vienas komentatorius net ir tiesiogiai pasitelkė medicininę terminiją ir kalbėjo apie Holokausto „žaizdą“. Jo nuomone, kalbėjimas apie Holokaustą yra tos žaizdos, to šašo krapštymas. Jei niekas jos neliestų, ji, reikia manyti, pati laikui bėgant užgytų.

Holokausto studijose šiaip jau yra plačiai naudojamas medicininis terminas, tik ne žaizdos, o traumos.

Medikai gerai žino skirtumą tarp žaizdos ir traumos. Trauma, skirtingai nei žaizda, viena vertus, pati neužgyja, kita vertus, be pasekmių nepraeina. Jei žaizdos atveju dažnai galima numoti ranka: „iki vestuvių užgis“, tai traumos atveju toks numojimas ranka dažnai reiškia pragaištingas pasekmes. Paprastai be profesionalios intervencijos patirtos traumos padariniai didėja ir plečiasi.

Būtent todėl nesikišimo, tylos ir išlaukimo taktika traumos atveju neveikia. Ir tai galioja ne tik fizinėms, bet ir psichologinėms traumoms. Holokausto atveju (Lietuvos kaip ir bet kurios kitos valstybės istorijoje, be abejo, ši patirtis jokiu būdu nėra vienintelė trauminė patirtis) reikia kalbėti ne apie žaizdą, o apie traumą. Negydoma trauma negyja, būtent todėl tyla Holokausto temoje nėra protinga strategija.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min