Amosas į tai Amazjui atsakė: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats paėmė mane nuo bandos ir įsakė: 'Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui!'“ (Am 7, 12–15)
Ištrauka iš Evangelijos
Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.
Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos.“
Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7–13)
Kai perskaitau pirmąsias šio sekmadienio Evangelijos ištraukos eilutes, užsidegu, nutvilko energija. Paskui užgęstu. Eiti ir skelbti būtų visai patraukli misija, tačiau nieko nepasiimti su savimi – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų – jau per daug.
Evangelijos skelbėjas visų pirma neša žinią ne apie save, o apie Jėzų, kurio yra pasiųstas.
Yra ir dar viena nerimą kelianti aplinkybė – eiti reikia po du... Tai tiesioginė grėsmė mano nepakartojamumui, originalumui ir genialumui. Eiti su kuo nors – tai neišvengiamai pakliūti į jo šešėlį, o svetima saulė manęs nešildo – ji nešviečia. Iš bejėgiškumo ir savo ribotumo supratimo staiga pasidarau labai kuklus, kaip Amosas šiandieninėje Senojo Testamento ištraukoje: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas.“
Dingus užsidegimui skelbti Evangeliją, neišblėso noras ją išgirsti – kad kiti ateitų ir paskelbtų. Tie vargšai, be pinigų ir be duonos krepšy, gal ir įtikintų. Kita vertus, kas tokiems bėdžiams lieka.
Morkaus aprašoma Jėzaus mokinių pasiuntinybės istorija viską verčia aukštyn kojomis. Evangelijos skelbėjas, pasirodo, nėra rinkimus laimintis politikas ar šiaip iškilus visuomenės veikėjas, įtikinamai kalbantis tribūnose ir ryškiai šviečiantis TV ekranuose. Evangelijos skelbėjas visų pirma neša žinią ne apie save, o apie Jėzų, kurio yra pasiųstas.
Tam, kad skelbimas taptų kasdienybe ir gyvenimo būdu, kelionei reikia meilės Evangelijos lazdos ir gailestingumo sandalų.
Žinią gali ir turi nešti visi, vadinantys save krikščionimis: kitaip jie jau nebesugeba, nes, pasak apaštalo Pauliaus, yra „Jėzaus Kristaus pagauti“. Tam, kad skelbimas taptų kasdienybe ir gyvenimo būdu, kelionei reikia meilės Evangelijos lazdos ir gailestingumo sandalų.
Skelbimas – ne skambūs žodžiai, o buvimas su šalia esančiu. Šiaip ne taip bandau tai realizuoti, kai bažnyčioje turiu pakęsti ir net nusišypsoti tam kasdien vis tragiškiau giedančiam parapijiečiui, kai pasisveikinu su bambekle amžinai nelaiminga kaimyne ar stumdausi troleibuse.
Jėzaus siunčiamieji nėra įkyrūs. Tai liudija šiandieninė Evangelijos ištrauka: „Pasilikite, kolei išvyksite <...> jei nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite.“ Tarsi Jėzus ragintų atminti, kad ne savo asmenines nesėkmes patiriame, ne savo žinią nešdami suklumpame.
Kristaus Evangelijos skelbėjas yra santykio tarp Dievo ir žmogaus kūrėjas, savo ryšį su Aukščiausiuoju atspindintis buvimu su kitu.
Kristaus Evangelijos skelbėjas yra santykio tarp Dievo ir žmogaus kūrėjas, savo ryšį su Aukščiausiuoju atspindintis buvimu su kitu. Būtent „su“, o ne „šalia, kažkur“.
Juk pats Jėzus savo karalystę žmonėms apreiškė artimo meilės darbais, o ne įspūdinga dialektika. Noras ir pastangos būti su šalia keliaujančiu žmogumi kuria santykį, gydo, vaduoja iš individualizmo ir egoizmo, gimdo bendruomenę. Tik joje įmanoma pažaboti kiekviename iš mūsų glūdinčias baimes ir šešėlius, užstojančius Kristaus Evangelijos šviesą ir trukdančius būti šviesa vienas kitam.
