J.C.Junckeris yra patyręs politikas, gerai žinomas tiek Europoje, tiek pasaulyje. Jis 18 metų be pertraukos (vienintelis tiek ilgai tarp ES šalių premjerų) vadovavo Vyriausybei, laisvai kalba vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis, yra proeuropietiškas ir mokantis surasti balansą tarp ES valstybių interesų, kurie neretai būna priešingi vieni kitiems. Nors priklauso dešiniojo sparno partijai, bet neretai sakoma, kad jo pažiūros socialdemokratinės.
Visas svarbias figūras ES aparate tenka derinti žiūrint ne tik į asmenybes, bet ir į priklausomybę pagrindinėms Europos partijoms ir net priklausomybę lyčiai. Tai ES jau yra svarbu.
Pagal tradiciją Europos Komisijos pirmininku tapus dešiniojo centro kandidatui, jo pavaduotoju ir atsakingu už užsienio ir saugumo politiką turėtų tapti socialdemokratų atstovas, pageidautina – moteris.
Pagal tradiciją Europos Komisijos pirmininku tapus dešiniojo centro kandidatui, jo pavaduotoju ir atsakingu už užsienio ir saugumo politiką turėtų tapti socialdemokratų atstovas, pageidautina – moteris.
Tokia moterimi norėjo tapti Italijos užsienio reikalų ministrė. Tačiau Lenkija ir Baltijos šalys blokavo jos kandidatūrą. Atrodo, kad vietoj socialistės iš Italijos bus socialistė iš Prancūzijos. Nežinia, ar tuo reikėtų labai džiaugtis?
Lenkų premjeras D.Tuskas kaip alternatyvą Italijos kandidatei siūlė į C.Ashton vietą savo užsienio reikalų ministrą R.Sikorskį. Tačiau R.Sikorskiui kliudo tai, kad jis yra per daug proamerikietiškas (jo žmona yra žinoma JAV žurnalistė). Be to, yra antirusiškas ir itin aktyviai remia Ukrainą. Rusams spaudžiant, jis buvo pašalintas iš užsienio reikalų ministrų ketvertuko derybose dėl Ukrainos.
Lenkų žiniasklaida pranešė, kad D.Tuskas dar anksčiau gavo A.Merkel ir kitų šalių vadovų pasiūlymą užimti Europos Tarybos pirmininko Hermano van Rompuy vietą, kuri atsilaisvins šių metų lapkričio mėnesį. Atrodo, D.Tuskas visiškai neatmetė tokios galimybės, bet norėtų užbaigti savo kadenciją kaip premjeras kitų metų rudenį.
Dalis Lenkijos žiniasklaidos pripažįsta, kad D.Tusko galimybės pakeisti H.van Rompuy yra rimtos. Tačiau netrūksta ir kritiškų vertinimų bei spekuliacijų, kas atsitiks su valdančia partija, jei D.Tuskas persikels į Briuselį.
Galbūt, po teroristų išpuolio prieš Malaizijos keleivinį lėktuvą ir 298 įvairių pasaulio šalių piliečius, pasikeis nuotaikos ES šalyse ir bus pradėti vertinti tie politikai, kurie kritiškai žiūri į Maskvą ir jai nepataikauja? Vargu. Numuštas lėktuvas greitai bus pamirštas, o pasaulio žiniose jau dabar dominuoja karas tarp Izraelio ir “Hamas”.
Net tokios šalys kaip Vengrija ir Bulgarija, kentėjusios nuo komunistinio režimo, jau nekalbant apie pietines ES šalis, nepaisant Rusijos imperialistinės politikos, yra linkę draugauti su Rusija. Net 9 ES šalys, o tai trečdalis visų narių, anksčiau pasisakė prieš sankcijas Rusijai, nes tai nenaudinga jų verslui. O kas naudinga verslui, dažnai būna naudinga ir politikai.
Prezidentė, būdama užsienyje, reikalauja didesnių sankcijų iš Vakarų, bet neteko jos girdėti kalbant apie sankcijas susitikimuose su Lietuvos verslininkais ir rinkėjais. Tai kokia iš tikrųjų prezidentės politika dėl sankcijų Rusijai?
Kalbant apie sankcijų padidinimą Maskvai, verta prisiminti ir save, nes Lietuva jau yra Vakarų klubo dalis. Prezidentė, būdama užsienyje, reikalauja didesnių sankcijų iš Vakarų, bet neteko jos girdėti kalbant apie sankcijas susitikimuose su Lietuvos verslininkais ir rinkėjais. Tai kokia iš tikrųjų prezidentės politika dėl sankcijų Rusijai?
Ar joms yra rengiama mūsų visuomenė? Nesugebame net atsisakyti atvirai melagingų valstybinių Rusijos TV kanalų, kurstančių karinę psichozę mūsų viešoje erdvėje, nei rusiškų filmų, persmelktų smurtu ir jėgos kulto propaganda? Atrodo, kad jei nebūtų rusiškų filmų, turėtų užsidaryti pusė Lietuvos televizijų kanalų.
Ar mums užtenka tik smerkti bei reikalauti iš kitų? Pavyzdžiui, iš Vokietijos, nes ji Europoje ekonomiškai stipriausia. Kodėl būtent iš jos? Iš šalies, kuri pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, kuri neturi atominio ginklo, skirtingai nei karą laimėjusios Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV?
Būtent šios šalys gerokai pasistengė, kad vokiečiai taptų pacifistine visuomene, niekam nekeltų pavojaus ir niekur nesikištų.
Jungtinų Tautų Saugumo Taryboje vokiečiai neturi veto teisės, kokią turi prancūzai, britai ir amerikiečiai, ir tokios teisės jiems suteikti šalys nugalėtojos nenori. Vokiečiai buvo tiek įgąsdinti, kad net laimėję Pasaulio futbolo čempionatą kai kurie vyresni baiminosi būti apšaukti per dideliais patriotais dėl masinio džiūgavimo ir šūkių „Vokietija geriausia“.
Gal reikia nustoti kalbėti apie sankcijas Rusijai ir jų poveikį, o pradėti teikti konkrečią pagalbą Ukrainai, kovojančiai už savo laisvę ir savo teritorijos išsaugojimą?
Ar ne per daug visi nori visko iš Vokietijos, pradedant graikais ir portugalais, baigiant turkais ukrainiečiais ir lietuviais?
Ar ji viena gali padėti visai Europai, jei europiečiai nenori daugiau ir geriau dirbti, nenori didinti savo šalių karinio biudžeto, jei vartojimas tapo didesne vertybe nei krikščioniškas solidarumas?
Jei europiečiai nenori turėti stiprios politinės ir saugumo organizacijos, galinčios konkuruoti su Rusija, o tik vartoti ir vartoti kuo daugiau?
Gal reikia nustoti kalbėti apie sankcijas Rusijai ir jų poveikį, o pradėti teikti konkrečią pagalbą Ukrainai, kovojančiai už savo laisvę ir savo teritorijos išsaugojimą? Kokią konkrečią paramą Ukrainai, pavyzdžiui, teikia britai, prancūzai, vengrai, slovakai, olandai, belgai, lietuviai?
Klausimas retorinis, nes pagalbos jokios arba ji labai simbolinė.
