Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 25d. 08:00

Vytautas Plečkaitis: Demokratijos turime tiek, kiek esame drąsūs ją apginti

Vytautas Plečkaitis Dažnai pasididžiuodami esame linkę save pavadinti demokratine šalimi. Žodis demokratija taip plačiai vartojamas, kad neretai neįsigiliname, ką iš tikrųjų reiškia demokratija. Suvokiame tik tiek, kaip išsireiškė vienas Seimo narys, kad demokratija yra daugumos valdžia. Gerai, nors tiek.

Ar demokratija egzistuoja savaime, įrašius šį žodį į valstybės Konstituciją, ar ją turime patys sukurti, išlavinti žmones, kad jie imtų demokratiškai mąstyti? Ar šiandien, praėjus 28 metams nuo valstybės atkūrimo, Lietuvoje turime kritinę masę Lietuvos piliečių demokratų, kurie išdrįstų pakovoti prieš bet kokias demokratiją žlugdančias jėgas?

Galbūt jau turime, nes Lietuvos piliečiai tampa vis aktyvesni, gindami savo interesus. Pamažu supras, kad reikia ginti ne tik savo, bet ir kito piliečio interesus, nes kitą kartą tas kitas padės jam apsiginti nuo tų, kuriems demokratijos apskritai nereikia.

Mūsų istorija nebuvo palanki demokratijos plėtotei. Per praėjusį šimtmetį mūsų piliečiams daugiau teko gyventi nedemokratiškai valdomoje šalyje. Iš dvidešimties tarpukario metų mūsų protėviai praleido šešiolika metų, valdomi ne demokratinės, o autokratinės valdžios.

Žinoma, pats užrašas Konstitucijoje ar valstybės pavadinime dar nereiškia, kad mūsų piliečiai automatiškai tampa demokratais.

Po 1940 m. okupacijos trejetą metų gyvenome nacių Vokietijos priespaudoje, o po to – beveik pusę amžiaus sovietinėje pseudodemokratijoje. Su viena partija, vienu vadu, viena tiesa, su parenkamu parlamentu bei „laisvais ir atvirais“ rinkimais. Uždarytomis sienomis, budriai stebimi svetimos KGB, TSKP, ir joms patarnaujančių savųjų tautiečių.

Šiuolaikinės mūsų valstybės konstitucijos pirmasis straipsnis skelbia, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Baltarusija taip pat save oficialiai vadina demokratine respublika. Nors visi žinome, kad tarp mūsų demokratinės respublikos ir Baltarusijos yra milžiniškas skirtumas, kad Baltarusija gali vadintis kaip nori, bet iš tikrųjų ji yra autokratiškai valdoma šalis, su demokratija turinti mažai ką bendro. Rusija, beje, demokratine respublika net nesivadina. Tik Rusijos Federacija.

Žinoma, pats užrašas Konstitucijoje ar valstybės pavadinime dar nereiškia, kad mūsų piliečiai automatiškai tampa demokratais. Tai daugiau reiškia valstybės viziją, siekį sukurti tvirtas demokratiškai funkcionuojančias institucijas, kurios atstovautų ne tiek valdžios, kiek piliečių interesams, gintų ne tik daugumos, bet ir mažumos interesus, ypač silpnesniosios ir labiau pažeidžiamos visuomenės interesus.

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaraciją pasirašę signatarai skelbė, kad atstato „nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio deklaracijoje 1949 m. vasario 16 d. partizanų vadai taip pat patvirtino, kad „Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika“.

Visose praėjusio šimtmečio valstybės kūrimo deklaracijose nepriklausomybė ir laisvė buvo siejama su demokratija. Net tuo atveju, kai Lietuvos Taryba, o, tiksliau, trylika iš dvidešimties jos narių, vadovaujamų A.Smetonos, 1918 m. vasarą nubalsavo už monarchiją su vokiečių karaliumi Urachu arba Mindaugu II-uoju Lietuvos soste, ji buvo grindžiama „demokratiniais pagrindais pagrįsta monarchija“. Vokiečiams pralaimint karą, monarchijos idėja buvo greit palaidota. Tačiau dalis signatarų, teisindami monarchijos paskelbimą, manė, jog „pirma tautą reikia suorganizuoti, išauklėti, o paskui galvoti apie respublikos formą“.

Vis dėlto kairiajame Lietuvos Tarybos sparne, kuriame lyderiavo socialdemokratas Steponas Kairys, nuolat pabrėžiantis demokratijos svarbą nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, visada buvo ir tokių, kuriems nepriklausomybė ir laisvė buvo neatskiriama nuo demokratijos.

Tačiau ir abejojančių ar demokratiją ignoruojančių Lietuvoje niekada netrūko. Visada atsirasdavo trokštančių stiprios rankos, vienvaldžio lyderio ar diktatoriaus. Todėl demokratiniais pagrindais sukurta prieš šimtą metų mūsų valstybės sankloda po šešerių metų parlamentinio demokratinio valdymo 1926 m. gruodžio perversmo metu buvo brutaliai sunaikinta.

Jėga užvaldytai A.Voldemaro ir A.Smetonos valdžiai buvo pabandyta priešintis ne tik protestais ir valdančiųjų ignoravimu, bet ir ginklu. Tačiau nesėkmingai. Demokratai Lietuvoje tarpukariu pralaimėjo tvirtos rankos šalininkams ir autokratiniam, kariškių daugumos remiamam režimui, tyliai pritariant Lietuvos kaimui. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje neliko žodžio demokratija. Jos pirmasis straipsnis skelbė, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma ir suvereninė“. Bet ne demokratinė, kuri pasipriešinti okupantui 1940 m. net nebandė, pačiam autokratui pasitraukus iš savo valdytos valstybės.

Mūsų istorija nebuvo palanki demokratijos plėtotei.

Demokratinio gyvenimo patirties stygius atsiliepia ir mūsų dienų visuomenei, kurios dalis, tarp jų ir nemenka dalis mūsų politikų, demokratijos nevertina kaip vertybės, nesuvokia jos naudos savo kraštui ir jos piliečiams, savo vaikams. Tai, beje, taikytina ne tik Lietuvai, bet ir kone visoms Vidurio Rytų Europos šalims, kurioms sunkiai sekasi tapti ne tik laisvomis ir nepriklausomomis, bet ir demokratinėmis valstybėmis.

Apie tai byloja autokratinės tendencijos kaimyninėje Lenkijoje ir ypač Vengrijoje. Pastarojoje beveik neliko nepriklausomos žiniasklaidos. Į šias šalis dabar nori lygiuotis ne vienas iš kandidatų į prezidentus ir jo pasekėjai, kovodami prieš nepriklausomą žiniasklaidą ir reikalaudami įteisinti tik jų tiesos monopolį. Toks kelias gali nuvesti ne itin stiprią demokratinę visuomenę autoritarizmo šunkeliais ir gali būti pražūtingas Lietuvos piliečiams ir mūsų valstybei. Kaimynų iš rytų džiaugsmui.

Demokratija neįsivaizduojama be stiprių partijų. Lietuvoje partijos egzistuoja jau nuo XIX amžiaus pabaigos. Jos daug prisidėjo, kad Lietuvos visuomenėje atsirastų pirmieji demokratijos daigai. Tačiau jos ir smarkiai nukentėjo tiek nuo savo autokratų, tiek nuo okupacinių valdžių, o daugiausiai – nuo demokratų stygiaus.

Pastaruoju metu partijos šiek tiek apsilpo, bet tai nereiškia, kad partijų vaidmenį demokratinei visuomenei reikėtų menkinti. Tikri demokratai turėtų jas stiprinti, jei jiems rūpi demokratijos ateitis Lietuvoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min