Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Plečkaitis: Europai reikia tikrų lyderių ir konkretaus solidarumo

Šaltinis: 15min
0
A A

Vytautas Plečkaitis Skaitant Lietuvos politologų, politikų ir net valstybės vadovų pasisakymus apie krizės apimtą Europos Sąjungą, dažnai išgirstame ne tiek pageidavimą, kiek reikalavimą, nusivylimą ar net priekaištą – tik nežinia kam skirtą: „Europai trūksta lyderio“ arba „Europai trūksta lyderystės“.

Tačiau iš savo politikų niekada neišgirstame savikritiško požiūrio į save, į savo pačių lyderius ir apie lietuvišką lyderystę. Ar žinome, kur link jie mus veda? Ar apskritai mes turime tikruosius lyderius? Kaip žinia, savikritiškumo stoka yra silpnumo ženklas.

Įdomu, ką turi omenyje koks nors Lietuvos Seimo narys ar užsienio reikalų ministras, ne taip seniai pareiškęs: „Europai trūksta lyderio“? Ar tai, kad jei būtų toks visų pageidaujamas lyderis, tai jis galėtų nurodyti tiesiausią kelią į žmonijos klestėjimą? Ar kad jo dėka Europa savaime atsigautų, išbristų iš ekonominio nuosmukio, kad sustabdytų pabėgėlių srautus iš Afrikos, panaikintų didėjančius materialinius skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių, priverstų Maskvą pasirinkti demokratišką, Vakarų vertybėmis grįstą politiką? Galiausiai sulygintų Vidurio ir Rytų Europos šalių gerovę su Vakarų? Ne, tokio lyderio šiame pasaulyje nėra ir nebus.

Europai visiškai nereikia vieno lyderio, kuris tariamai žinotų teisingiausią kelią ir vadovautų visai Europos Sąjungai. Imperatorių laikai praėjo. Europai reikia 27 lyderių.

O gal Europai reikalingas toks lyderis, kuris priverstų visą Europą žygiuoti vienintele teisinga kryptimi ir tokiu būdu atvestų Europos tautas į išsvajotą laimę, kurioje klestės laisvė, lygybė ir solidarumas? Atves į ten, kur Europa „bus aukščiau visko“? Kaip kad Donaldo Trumpo skelbiamas tikslas „Amerika pirmiausia“?

Prisiminkim Antrojo pasaulinio karo istoriją. Tie kurie manė, kad jie yra „aukščiau visų“ ir yra verti visiems vadovauti, turintys vienintelį „teisingą lyderį ir teisingiausią tautinę ideologiją“, sukėlė pasaulinį karą, holokaustą ir vos ne visą Europą pavertė griuvėsiais.

Manau, Europai visiškai nereikia vieno lyderio, kuris tariamai žinotų teisingiausią kelią ir vadovautų visai Europos Sąjungai. Imperatorių laikai praėjo. Europai reikia 27 lyderių, kurie gebėtų tautinius interesus protingai derinti su Europos Bendrijos interesais, jei norime, kad prieš 60 metų pradėta kurti ES sėkmingai vystytųsi. Neatsitiktinai Europos Vadovų tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas Romoje į ES vadovus kreipėsi tokiais žodžiais: „Šiandien įrodykite, kad esate Europos lyderiais, kad galite pasirūpinti didžiu palikimu, paveldėtu iš Europos integracijos lyderių“. Deja, ne visi Europos šalių vadovai gali savo lyderystę pagrįsti realiais darbais. Dalis iš jų tik vaizduoja save lyderiais.

Kažin, ar galima sutikti su tais, kurie teigia, kad Europa pati kratosi politinio lyderio vaidmens pasaulyje. Gal tos lyderystės nebuvimas visai nėra tragedija, o natūrali pasaulio vystymosi eiga. Europai norom nenorom teko atsisakyti vyravimo pasaulyje, stiprėjant JAV , Kinijai ir Indijai. Pamažu artėja Azijos dominavimo pasaulyje valanda.

Azija visada buvo reikšminga pasaulio kultūroje. Juk net krikščionybė, kurios šaknų Europos Sąjungos konstitucijoje taip dažnai pasigenda dalis europiečių, atėjo visai ne iš Vakarų, o iš Vidurio Rytų, iš vakarinės Azijos. Ten yra krikščionybės, islamo bei judaizmo lopšys.

Kita vertus, Europai norint išlikti konkurencinėje kovoje su Azija ir JAV bei išsaugoti savo žmonėms vieną aukščiausių pragyvenimo standartų, lyginant su kitomis pasaulio šalimis, kaip dabar yra, būtina ne tik išlaviruoti tarp kitų galybių. Jos tikrieji lyderiai privalo iškelti aukštesnius tikslus, kurie vienytų daugelį Europos valstybių.

Apie tai kalbėjo popiežius Pranciškus, susitikęs Vatikane su Europos šalių vadovais. Popiežius priminė jiems, kad „svarbu neužsidaryti apgaulingame saugume ir baimėje kitų atžvilgiu“. Anot popiežiaus, „Europos ateičiai reikėtų atrasti solidarumą, kuris neapsiribotų vien gerais ketinimais, bet virstų realiais veiksmais“, nes solidarumas saugo nuo egoizmo, kuris gimdo populizmą“ .

Europos kultūra augo būdama dialoge su kitais. Jos turtas visada buvo „dvasinis atvirumas ir sugebėjimas kelti pamatinius klausimus apie egzistenciją“. Investuodami tik į vystymąsi ir taiką, pasak popiežiaus Pranciškaus, neturime pamiršti, kad „vystymasis nėra vien produktyvumas, bet visapusiškas žmogiškos vertybės realizavimas“. Lietuvai, kuri save laiko katalikiška šalimi, derėtų įsisąmoninti šiuos popiežiaus žodžius ir jais vadovautis.

Iš 27-ių valstybių vadovų išskirtinis vaidmuo tenka didžiųjų šalių vadovams. Pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos. Pirmoji, esanti ne tik geografiniame, bet ir politiniame Europos centre, nuo XIX a. antros pusės siekė dominuoti kontinentinėje Europoje. Tačiau po pralaimėjimų Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose jos vadovai ir užsienio politikos formuotojai pasirinko taikios ir draugiškų santykių su kaimynais – pirmiausia su Prancūzija ir Lenkija – politikos kryptį.

Jei išsilaikys tos pačios Vokietijos ir Prancūzijos rinkėjų nuotaikos, aukščiausia valdžia pasikeis abiejose valstybėse. Su nauja valdžia atsiras nauji lyderiai, matantys kitokią savo šalių ir Europos ateitį, nei buvę vadovai.

Galbūt, pralaimėjus Angelai Merkel Vokietijoje, socialdemokratų vadovybė, jau turinti prezidento postą Walterio Steinmeierio asmenyje, sušvelnins savo politiką Kremliaus atžvilgiu? Tačiau rinkimai Saaro žemėje parodė, kad rinkėjų dauguma dar pasitiki A.Merkel partija kur kas labiau nei socialdemokratais.

Pokario Vokietijoje iIlgiausiai po H.D.Genscherio Vokietijos užsienio politikos formuotoju buvo būtent W.Steinmeieris, laikomas buvusio kanclerio G.Schröderio mokiniu. Vokietija neketina izoliuotis Maskvos atžvilgiu, bet santykiuose su Rusija laikysis dialogo politikos. Tai nereiškia, kad ji nuolaidžiaus Maskvai, ar išduos sąjungininkus gynybiniame NATO aljanse. Vokietijos vaidmuo Europos Sąjungoje, matyt, turės tendenciją tik didėti.

Iš vokiečių spaudos paaiškėjo, kad Lenkijos pastangų dėka iš ruošiamo pasirašyti naujo Romos dokumento buvo išbraukta pastraipa apie dviejų greičių Europą. Tačiau tai nereiškia, kad skirtingų greičių nebus. Aptakiai surašytame naujoje Romos chartijoje nėra daug konkretumo. Jis paaiškės vėliau, kai sprendimai dėl didesnės integracijos jau bus padaryti siauresniuose valstybių vadovų rateliuose.

Lietuva, anot šalies prezidentės žodžių, pasakytų interviu LRT Romoje, rinksis didesnės integracijos Europos Sąjungoje kelią. Nors kaip konkrečiai tai atrodys, Lietuvos žmonės nežino. Kažin, ar tai žino mūsų rinkti politikai?

TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Gandai apie ankstyvą Europos Sąjungos mirtį yra smarkiai perdėti

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min