56 metų J.M.Barroso taip pat pranešė, kad jis 2014 m. trečią kartą kandidatuos į Europos Komisijos pirmininkus. Nors anksčiau jis žadėjo balotiruotis rinkimuose į savo šalies, Portugalijos, prezidentus.
Kitais kandidatais politikos užkulisiuose laikomi mūsų kaimynės Lenkijos premjeras, 55 metų Donaldas Tuskas, kurio partija priklauso tai pačiai frakcijai ES parlamente, kaip ir kanclerės A.Merkel partija, ir Europos Parlamento pirmininkas, vokiečių socialdemokratas, 56-erių Martinas Schulzas.
D.Tusko kandidatūrą remia Vokietijos kanclerė A.Merkel, kuri šių metų gegužę, vadindama lenkų premjerą vardu, jam įteikė 1922 m. nužudyto vokiečių užsienio reikalų ministro ir rašytojo Waltherio Rathenau vardo premiją už pasiekimus užsienio politikoje, už D.Tusko „nuoseklią ir įtikinamą aistrą Europai“.
Kaip rašo „Spiegel“, nei D.Tuskas, nei M.Schulzas apie savo kandidatavimą viešai nepareiškė, bet apie tai siaurame rate jau kalbama. Vokiečių šaltiniai nurodo, kad A.Merkel pabandys vokiečių dešiniuosius įtikinti, kad jos geras draugas lenkas geriau nei socialdemokratas vokietis.
Numatytas ir atsarginis variantas – dabartinis italų premjeras Mario Monti. Savo poste gali išlikti ir J.M.Barroso, jei savo naudingumu įtikins ES didžiųjų valstybių vadovus. Lenkų premjeras turėtų įkūnyti naujų ES šalių ir senbuvių pasirengimą kurti naują ir labiau integruotą Europos Sąjungą, kurios pirmoje grupėje būtų euro šalys, o antroje tos, kurios arba pačios nenorės arba nesugebės į pirmąją grupę patekti. Todėl D.Tusko galimybės tapti pirmu žmogumi 2014 m. Europos Sąjungoje yra gana didelės.
D.Tusko išrinkimas Europos Komisijos pirmininku Lietuvai būtų gera galimybė stipriau užsiangažuoti Europos reikaluose. Žinoma, tai galėtų atsitikti tuo atveju, jei Lietuva sugebėtų aptirpdyti ledus, būti lankstesnė ir labiau diplomatiška santykiuose su savo kaimyne.
D.Tusko išrinkimas Europos Komisijos pirmininku Lietuvai būtų gera galimybė stipriau užsiangažuoti Europos reikaluose. Žinoma, tai galėtų atsitikti tuo atveju, jei Lietuva sugebėtų aptirpdyti ledus, būti lankstesnė ir labiau diplomatiška santykiuose su savo kaimyne. O ar tai įvyks, priklausys tiek nuo naujo Seimo, tiek nuo prezidentės ir Vyriausybės sugebėjimų optimaliai suvokti savo valstybės interesus ne tik artimesnėje, bet ir tolimesnėje perspektyvoje bei juos įgyvendinti.
Tačiau iki 2014 m. dar yra laiko, o Europos integracijos procesai pamažu vyksta, deja, nedaugeliui Lietuvoje juos pastebint, analizuojant ir prognozuojant. Tarsi Lietuva nebūtų ES nare ir nuo mūsų niekas nepriklausytų. Lietuvos visuomenė apie tuos procesus mažai ką žino. Lietuva kaip buvo, taip ir liko, ko gero, vienintele valstybe, neturinčia savo žurnalistų Briuselyje prie Europos Sąjungos. Todėl visuomenė, negaudama pakankamai informacijos, neretai vadovaujasi daugiau gandais, o ne faktais.
Glaudesnė Europos federacija prasidėjo nuo eurą įsivedusių šalių, kol kas nė viena tos valiutos savo noru atsisakyti nežada. Įsikibusios euro laikosi ir Graikija, ir Portugalija, ir Ispanija. Nes suvokia, kad grįžusios prie savos valiutos, jokios paramos nei iš Europos centrinio banko, nei iš kitų euro zonos šalių jos negaus ir po vieną krizės neįveiks.
Dabar jau akivaizdu, kad Graikijos ir kai kurių kitų ekonomiškai silpnų šalių priėmimas į euro zoną buvo didžiulė klaida. Buvusio vokiečių kanclerio H.Schmidto ir buvusio Prancūzijos prezidento V.Giscard‘o d’Estaing‘o nuomone, 17 valstybių euro zonoje yra gerokai per daug, todėl naujų narių į euro zoną artimiausiu metu neturėtų būti priimama.
Jau kitais metais ES bus centralizuoti eurą įsivedusių šalių finansiniai institutai. Prie centralizuotos bankų priežiūros sistemos kviečiamos prisidėti ir tos šalys, kurios nepriklauso euro zonai. Nors jei šalys mano sugebančios pačios susitvarkyti savo bankinį sektorių, niekas varu jų negena prisijungti.
Manau, kad jei tokia europinė bankų priežiūros sistema būtų buvusi įvesta anksčiau, nebūtų nei kai kurių Vakarų šalių, nei mūsų „Snoro“, nei kaimyninės Latvijos „Parex“ bankų bankrotų. Galbūt nebūtų ir tokios gilios krizės, dėl kurios pradžios didžiausia kaltė tenka bankininkų godumui ir beatodairiškai skatinamai skolinimosi politikai. Anksčiau ar vėliau Lietuvos, o tiksliau Skandinavijos, bankai, taip pat, matyt, bus priversti prisijungti prie Europos centrinio banko kontrolės sistemos.
Visuomenės požiūris į glaudesnę ES šalių integraciją yra nevienareikšmis. Net tokios proeuropietiškos šalies kaip Vokietija visuomenės dauguma pasisako prieš Jungtinių Europos Valstijų sukūrimą JAV pavyzdžiu. Kitų šalių visuomenės taip pat nedega entuziazmu kurti kažką panašaus į Jungtines Valstijas Europos žemyne. Manau, to ir nebus.
Tačiau palaipsniui vyks glaudesnė integracija tiek finansinėje, tiek politinėje srityje, išsaugant valstybių kultūrų autentiškumą ir kiekvienos jų didelį politinį savarankiškumą. Pirmiausia tuo yra suinteresuotos didžiosios Europos šalys. Vokiečių Konstitucinis teismas, nors ir palaimino tolesnę integraciją, bet nurodė, kad galutinius sprendimus šiuo klausimu turi priimti Vokietijos parlamentas. ES parlamento sprendimai Vokietijoje gali galioti tik tuo atveju, jei jiems pritaria vokiečių parlamentas. Tokiu pačiu principu galėtume vadovautis ir mes.
Kita vertus, Europos Sąjungos šalių visuomenėms yra labai svarbu, kad Europos Parlamentas įgautų daugiau galių kontroliuoti Briuselio biurokratiją, skiriant ES komisijų pirmininkus, nešvaistytų, o taupytų ES šalių lėšas. Net krizės metais Europos Parlamento nariai nė trupučio nesumažino sau skiriamų išlaidų. Vienam parlamento narių – o jų yra daugiau kaip 700, persikėlimui posėdžiauti iš Briuselio į Strasbūrą, jų apgyvendinimui ir kelionei skiriama apie 200 milijonų eurų. O tokių važinėjimų per metus būna ne vienas. Sveiku protu sunku suprasti, kam tas važinėjimas iš Briuselio į Strasbūrą ir retsykiais dar į Liuksemburgą apskritai reikalingas. Nejaugi taip nuobodu tame Briuselyje?
Ar reikia Lietuvai bijoti bei priešintis federaciniams ES projektams?
Matyt, derėtų suvokti, kad nepaisant to, ar mes to projekto bijosime, ar ne, jis jau vyksta ir jo nebesustabdysim. Žinoma, mūsų pačių valioje jame dalyvauti, ar ne. Nedalyvaudami mes nutolsime nuo labiausiai išsivysčiusių ES valstybių, sumažės mūsų galimybės gauti paramą, padaugės saugumo ir stabilumo problemų.
Dalyvaudami ES tolesniuose integracijos projektuose, privalėsime pasitempti, laikytis griežtesnės finansinės drausmės, galėsime įsivesti eurą palankesnėmis sąlygomis, geriau derinti savo užsienio ir gynybos politiką su ES šalimis, taip pat užsitikrinti ilgalaikį saugumą ir savo tautos gerovės kilimą. Galiausiai tai galėtų padėti mums pagerinti savo demografinę padėtį ir pristabdyti emigraciją.
Kitaip sakant, turėtume vis labiau žaisti pagal europines žaidimo taisykles, kurių dar nesame gerai išmokę. Tenka pripažinti, kad dalis, ypač vyresnio amžiaus, žmonių, taip pat ir nemažai mūsų politikų tų europinių taisyklių išmokti net ir nenori, juos gąsdina bet kokios naujovės. Ir tai bus nemenka problema tolimesnėje Lietuvos integracijoje į Europą.
