Lietuvoje, skirtingai nei senose demokratijos šalyse, nėra pralaimėjimo kultūros. Net ir į balą įkritę mūsų partijų vadai šaukia, kokie jie gražūs ir sausi. Tai pasakytina ne tik apie partijas – apie visą mūsų visuomeninį gyvenimą.
Pralaimėjimo bijoma taip, tarsi tas pralaimėjimas būtų pasaulio pabaiga, o laikina pergalė – laiptai į rojų.
Natūralu, kad visi siekia būti tik laimėtojais, bet laimėtojas gali būti tik vienas. Politikoje laimėtojas yra tas, kuris laimi daugiausia rinkėjų balsų. Lietuvoje šiuos Seimo rinkimus laimėjo socialdemokratai ir jų sąjungininkai. Visi kiti yra rinkimų pralaimėtojai.
Tai iš karto paskelbė visa Vakarų žiniasklaida. Apžvalgininkai nurodė ir priežastis, kodėl dešinioji konservatorių ir liberalų koalicija pralaimėjo – ji vykdė brutalaus neoliberalizmo politiką, nuskurdinusią didelę dalį visuomenės. Tokios politikos rinkėjai nepalaikė ir ją atmetė. Skausmingus taupymo politikos padarinius pajuto daugiausia silpniausias visuomenės sluoksnis ir vidurinė klasė.
Ten, kur silpnas vidurinis sluoksnis, ir silpna demokratija. Lietuva tampa silpniausia demokratijos grandimi Baltijos šalyse, nes čia ir mažiausi atlyginimai, ir mažiausios pensijos ir, ko gero, daugiausia populizmo.
Net Latvijoje vidutinis gyventojų sluoksnis iš krizės išėjo mažiau nukraujavęs nei Lietuvoje. Gal todėl, kad Latvija skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo. Latvijos premjeras, skirtingai nei mūsų, kalba apie algų didinimą kiekvienais metais ir tai saikingai įgyvendina. Mūsų valdžia norėjo būti protingiausia ir geriausia Baltijos regione, bet tapo prasčiausia.
Ten, kur silpnas vidurinis sluoksnis, ir silpna demokratija. Lietuva tampa silpniausia demokratijos grandimi Baltijos šalyse, nes čia ir mažiausi atlyginimai, ir mažiausios pensijos ir, ko gero, daugiausia populizmo. Nes silpna vidutinė klasė nepajėgi atlikti savo misijos – stiprinti visuomenės demokratijos institucijas ir jų nepriklausomybę, subalansuoti valdžios galias, užkirsti kelią laukiniam populizmui. Iš dalies dėl to matome ir jaučiame artėjančio chaoso baimę.
Lietuvos tauta nepalaikė ir referendumu vienareikšmiškai atmetė A.Kubiliaus Vyriausybės primestos AE statybos būtinybę. Taigi, ir šiuo svarbiu energetiniu klausimu dabartinė Vyriausybė yra pralaimėtoja. Jos kurso nepalaikė tautos dauguma.
Tačiau ar kas girdėjo atsiprašymą ar apgailestavimą? Matome tik buką užsispyrimą bei aroganciją, neieškant dialogo su tauta. Kartais atrodo, kad valdžia viską daro, kad tauta jos nemėgtų ir nekęstų. Tokie santykiai tarp tautos ir valdžios yra pasmerkti abiejų pusių pralaimėjimui.
Keista girdėti patyrusių politikų, bet menkų demokratų, svarstymus, kad tautos valia – dar ne viskas, kad vyriausybės ar kitų pateptųjų valia yra aukščiau, kad tie, kurie pasisakė prieš AE statybą, yra vos ne tautos priešai.
Aš manau atvirkščiai: tie kurie nepaklūsta tautos valiai, pažeidžia tautos ir valstybės interesus, yra priešai savo tautai.
Galime mėgti ar nemėgti socialdemokratų (kai kas mėgsta jų idėjas, bet nemėgsta jų partijos raudonos spalvos, kuri šokiruoja dalį posovietinės visuomenės), bet, save vadindami demokratine valstybe, priklausydami demokratinei ES bendrijai, privalome elgtis demokratiškai, vadovaudamiesi tiek demokratinės tradicijos raide, tiek jos dvasia.
Pralaimėtojas – dabartinė A.Kubiliaus koalicija, kuria nepasitiki didžioji visuomenės dalis, negali diktuoti sąlygų nugalėtojui – socialdemokratams ir jų pasirinktiems sąjungininkams. Sąjungininkais ketverių metų kadencijai galėtų tapti ir konservatoriai, pripažindami socialdemokratų pergalę, jų kandidatą į premjerus ir jų programą.
Pralaimėjusios koalicijos programa, jos siekiai didžiosios visuomenės dalies buvo atmesti. Premjerui A.Kubiliui ir jo partijai derėtų, atsižvelgiant į patirtą pralaimėjimą rinkimuose, pergalvoti ir savo partijos kursą, ieškoti platesnio tautos palaikymo, užuot nuolat tautą auklėjus ir gėdijus, kad tie, kurie nepalaiko dešiniųjų, yra blogiečiai.
Valstybės interesus suvokiančiai partijai turi rūpėti visos tautos ir visos valstybės, o ne tik jos dešiniosios dalies interesai. Tai, žinoma, tinka ir kitoms partijoms.
