Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Plečkaitis: Lietuviai jau 22 metus turi tokią valdžią, kokios nori

Šaltinis: 15min
0
A A

Pirmieji visiškai demokratiniai rinkimai, padarę pradžią Antrajai Lietuvos Respublikai, įvyko dar okupuotoje Lietuvoje – 1990 m. vasarį. Jau tuomet Lietuvos piliečiai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą išrinko tokią valdžią, kokios norėjo. Tai buvo Sąjūdžio valdžia, 1990 m. paskelbusi ir įtvirtinusi Lietuvos nepriklausomybę.

Po pustrečių metų – 1992 m. spalį Sąjūdžio valdžią nušlavė LDDP, gavusi  daugumą  Lietuvos rinkėjų balsų. Tai buvo, anot Arvydo Juozaičio, teigiamą vaidmenį istorijoje suvaidinusių „tautinių komunistų” pergalė prieš Sąjūdį. Komunistų,  kurie buvo Lietuvoje ir to fakto “dabar nebeužmuši, kaip neseniai “Kultūros baruose” rašė vienas Sąjūdžio kūrėjų A.Juozaitis.

Kas ketveri metai tauta darydavo sprendimus, keisdama jai neįtikusią valdžią, ieškodama geresnės. Jos valioje tai daryti, nes tokią teisę ji išsikovojo ir ją įtvirtino Konstitucijoje.

Buvęs premjeras Andrius Kubilius tikrai nebuvo pats blogiausias Lietuvos premjeras. Jis suvokė Lietuvos valstybės interesus europiniame kontekste, bet ne visada suprato Lietuvos piliečių rūpesčius, neretai juos ignoravo, nepaisė daugumos nuomonės, dėjosi esąs aukštesnis už tautą, o kartais, pavyzdžiui Visagino atominės elektrinės atveju, elgėsi priešingai, nei dauguma piliečių norėjo.

A.Kubilius buvo ir vienas iš kultūringesnių bei kuklesnių politikų, skatinęs savo pavyzdžiu ir kitus savo bendražygius, kukliai naudotis valstybės ištekliais. 

Didžioji tautos dalis atitinkamai ir pasielgė, pasiųsdama jo partiją ir jos sąjungininkus liberalus į opoziciją.

A.Kubilius buvo ir vienas iš kultūringesnių bei kuklesnių politikų, skatinęs savo pavyzdžiu ir kitus savo bendražygius, kukliai naudotis valstybės ištekliais. Tačiau tokių bendražygių turėjo nedaug, o jo suburta komanda, nors ir jauna, dalis netgi ragavusi mokslų Vakaruose, neretai buvo ir nekompetetinga, ir provincialiai mąstanti, ir biurokratinė, besirūpinanti daugiau savimi, nei valstybe.

Tai man neseniai patvirtino vienas aukštųjų technologijų bendrovės vadovas lietuvis, ilgai dirbęs Londone, o dabar Vilniuje vadovaujantis 120 aukštos kvalifikacijos specialistų iš keliolikos šalių.

Tikėkimės, kad A.Kubilių pakeitęs A.Butkevičius sugebės sudaryti ne tik kompetentingą, bet ir intelektualią, valstybiškai ir mažiau biurokratiškai mąstančią komandą. Kaip sako patarlė, ne karalius daro politiką, o jo kariauna.

Tačiau kariauną, žinoma, surenka pats karalius. Todėl už viską karaliui savo karalystėje tenka atsakyti pačiam.
Lenkų leidėjas, filosofas ir publicistas R.Krasowskis , analizuodamas dabartinę lenkų visuomenę ir jos politinį elitą savaitraštyje “Polityka”, yra taikliai pastebėjęs, kad politinių lyderių ydos nėra vien tik jų ydos. Jos greičiau atspindi visos visuomenės ydas.

Visuomenė savaime nėra nei gera, nei bloga. Visuomenė yra nevienalytė, susiskaldžiusi tiek turtiniu, tiek socialiniu, tiek intelektualiu požiūriu.

Turtingieji siekia išsaugoti ir pagausinti savo turtą, piestu stodami prieš naujus mokesčius. Vidurinysis sluoksnis nori stabilumo ir garantijų nenuskursti, o palankiai susiklosčius aplinkybėms, gal ir patekti tarp turtingųjų.

Skurdžiausi vos sugeba, o kartais ir nesugeba pasirūpinti duona kasdienine. Viduramžiais šiuo sluoksniu daugiausia rūpinosi Bažnyčia, gaudama dešimtinę iš visų tikinčiųjų. Šiandien pašalpomis šį sluoksnį remia valstybė.
Neretai visuomenė būna negailestinga ir net žiauri savo išrinktiems vadams, kuriuos prieš tai garbino ir kurie jos poreikius bandė ignoruoti arba tiesiog jų nesuvokė.

Lietuvos, kaip ir Lenkijos ar kitos Vidurio Europos valstybės visuomenės, turėdamos istoriškai labai trumpą demokratijos laikotarpį, pernelyg daug tikisi iš politikų ir pačios demokratijos.

Anot R.Krasowskio, visuomenėje  tvyro politinio sentimentalizmo dvasia,  tikintis kad štai tuoj tuoj atsiras kažkokia nauja skaidri, protinga ir morali politika. Prieš kiekvienus rinkimus politinis sentimentalizmas virsta tikėjimu, kad išrinktos politinės jėgos, nauji lyderiai bus geresni, demokratiškesni, labiau suvoks visuomenės, kuriai jie turėtų tarnauti, interesus.

Anot R.Krasowskio, visuomenėje  tvyro politinio sentimentalizmo dvasia,  tikintis kad štai tuoj tuoj atsiras kažkokia nauja skaidri, protinga ir morali politika.

Kai tai neįvyksta, visuomenė pradeda ieškoti kaltų. Vienu metu kaltais tampa buvę komunistai  kitu metu – konservatoriai, trečiu – socialdemokratai ar Darbo partija. O iš tikrųjų kalta yra pati visuomenė, jos išprusimo lygis, politinė  kultūra, abejingumas, pilietiškumo stoka, didėjanti mūsų visuomenės komercializacija, agresyviai palaikoma ir skatinama šoumenų antikultūros.

Neatsitiktinai vienas iš tokių šoumenų, pasiryžęs “už pinigus tarnauti net komunistams”, Darbo partijos buvo pasiūlytas į kultūros ministro postą.

Regis, būtų buvę geriau šiam veikėjui pasiūlyti ne ministro postą, o nupirkti bilietą į komunistinę Korėją, kurioje jis galėtų įgyvendinti savo norą – dirbti už pinigus komunistams. Tik ar jie jam ten mokėtų?

Rimtai kalbant, visuomenės švietimui, jos kultūros kėlimui turėtų būti skiriamas pirmaeilis dėmesys. Tik tuomet galėsim tikėtis geresnės visuomenės.

Didžiulį poveikį mūsų politikai daro dalies visuomenės liumpenizacija, kuri, mano galva, turi tendenciją didėti dėl ilgalaikio dalies žmonių nedarbo ir skurdo. Liumpenas yra lengvai nuperkamas ciniškų veikėjų, siekiančių valdžios. Liumpenas pirmiausia ir balsuoja už politikus, kurie, teisėtai gavę valdžią, dažniausiai ja pasinaudoja savo savanaudiškiems tkslams tenkinti.

XVI a. Florencijoje kūręs politikos filosofas N.Machiavelli yra pastebėjęs, kad politika moralia būti negali. Nes morali politika realiame gyvenime pralaimi. Apie tai liudija daugelis pavyzdžių istorijoje. Politika yra morali tiek, kiek yra morali pati visuomenė.

Nemoralioje visuomenėje neverta tikėtis moralios politikos. Dėl to labai svarbu yra pažinti savo pačių visuomenę. Mes Lietuvoje per mažai žinome patys apie save, apie tai, kaip visuomenė pasikeitė, tapusi laisva ir gyvenanti kapitalisinėje sistemoje.

Jei visuomenė toleruoja melą, suktumą, apgavystes, papirkinėjimus, pažadų nevykdymą ir kitas blogybes, ji toleruoja bei renka ir taip besielgiančius politikus, kurie po to vaidina šoumenų rolę.

Tai, ką prieš 500 metų parašė N.Machiavelli, politikai  žinojo ir gerokai iki jo. N.Machiavelli tik pirmasis viešai atskleidė tikrąjį politikos veidą.  

Politikai panašiai elgiasi ir dabar. Pakito politinė technika, bet išliko tos pačios politikos žaidimo taisyklės. Nuodus ir durklus oponentams pašalinti pakeitė intrigos, melas ir apgavystės, silpnesniųjų žeminimas, savų nuodėmių ir silpnybių slėpimas ar jų pateikimas gėrio pavidalu.

Visa tai vyksta plačiai naudojant tam tikrą žiniasklaidą ir viešuosius ryšius.

Atskirų politikų moralumas greičiau išimtis mūsų politiniame gyvenime, nei taisyklė.

Žlugus komunistinei sistemai, visuomenė ir politikai tikėjosi, kad visas melas, neteisybė, moralinis smurtas, dominavę “komunoje” pasitrauks iš politikos. Kad laisvos ir demokratinės visuomenės politika iš esmės skirsisi, bus morali, švari ir garbinga. Tačiau tai buvo labiau pageidavimai, nei tikrovė. Neretai tie, kurie daugiausia kalba apie moralią politiką, patys elgiasi amoraliai, žemina ir apgaudinėj kitus.

Atskirų politikų moralumas greičiau išimtis mūsų politiniame gyvenime, nei taisyklė. Naivius Sąjūdžio politikus prieš 20 metų pakeitė labiau apsukrūs tautiniai komunistai. Pastaruosius po ketverių metų nušlavė ciniškesni konservatoriai, pasiskelbiantys amžinais teisuoliais. Šiuos pakeitė dar didesni cinikai – politikai ir partijos, kurioms nebereikia jokių ideologijų, o reikia tik  pinigų ir galios.

Kas dominuos dabar, kiek politika bus morali? Laikas parodys. Kita vertus, kiekvienoje visuomenėje yra jėgų, besipriešinančių amoralumui. Vyksta nuolatinė kova visų prieš visus, ieškant tinkamiausio politikos modelio. Ši kova niekada nesibaigia, ji rodo visuomenės pajėgumą ir brandą atsispirti ir apsisaugoti nuo amoralios politikos įsitvirtinimo.

Norisi tikėti, kad mes kaip tauta, bręstam ir tvirtėjam, siekdami kad moralios politikos būtų daugiau. Nepaisant nemažos dalies politikų elgesio.


 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min