Anot L.Donskio, tada buvo ginčijamasidėl kai kurių iškabų, pavyzdžiui, regioninės lyderystės koncepcijos ar kitų dalykų, bet bent jau buvo rimtų, įdomių pastangų, kurias pripažino Vakarų Europa, Amerika, kitos šalys, nes matė, kad Lietuvos diplomatija ir politika yra lanksti ir nepaprastai veiksminga.
Manau, tokių ir panašių vertinimų nebūtų, jei užsienio reikalų ministru būtų paliktas patyręs diplomatas, gerų santykių su Lenkija šalininkas, europietiškas, žinomas ir gerą vardą JAV turintis Vygaudas Ušackas. Gal jis ir padarė keletą klaidelių bendraudamas su prezidente, bet sumokėta už jas per brangiai ir nuo to kenčia visa Lietuvos užsienio politika.
Lietuva nedidelė valstybė, joje nedaug talentingų žmonių, suvokiančių užsienio politikos subtilybes. Todėl nederėtų tų žmonių žeminti, šalinti ar versti juos pačius palikti tarnybą. Nes pakeisti jų, kaip rodo pastarųjų ketverių metų praktika, nelabai yra kuo.
Užsienio reikalų ministerijoje beveik neliko žmonių, darančių rimtas analizes, prognozuojančių ateities iššūkius Lietuvai ir pasauliui. Užtat atsirado ministro partijai priklausančių, jaunų, lanksčių ir paklusnių diplomatų, greit darančių karjeras – patyrusių ir išmanančių kolegų sąskaita. Nustota ir taupyti, nors dabartinio ministro kadencijos pradžioje buvo atšaukti kai kurie ambasadoriai, ne konservatoriai, tariamai taupymo sumetimais. Dabar į jų vietą paskirti savi, nes taupyti savųjų sąskaita nepatogu.
Dar būdami opozicijoje dalis konservatorių pradėjo slaptą karą prieš valstybiškai ir strategiškai mąstančius žmones, formuojančius mūsų užsienio politiką, siekusių koordinuoti tarpinstitucinius ryšius.
Dar būdami opozicijoje dalis konservatorių pradėjo slaptą karą prieš valstybiškai ir strategiškai mąstančius žmones, formuojančius mūsų užsienio politiką, siekusių koordinuoti tarpinstitucinius ryšius.
Mūsų valstybės priešų ir aršių vidaus oponentų interesai puikiai sutapo. Su šiems tipams palankiais žiniasklaidos atstovais jie pradėjo purvo kampaniją prieš tuos, kurie klojo lietuviškos diplomatijos pamatus, daug prisidėjo, kad Lietuva sureguliuotų santykius su kaimynais, taptų NATO ir ES nare.
Tai daryta vien todėl, kad jie buvo ne savi, kad nederino sprendimų su save susireikšminusiais politikais, netapo kurmiais, tarnaujančiais „teisingai“ partijai. Taip pamažu buvo atsikratyta valstybiškai mąstančių žmonių, URM prarado stuburą ir ėmė pataikauti tiems, kurie užsienio politiką menkai išmanė.
Nedidelių šalių užsienio politika tiek dėl savo specifikos, tiek dėl ribotų galimybių veikti tarptautinėje erdvėje konkuruojant su kur kas didesnėmis, galingesnėmis bei turtingesnėmis šalimis, neturėtų tapti vienos partijos politika.
Kaip ir šalies gynybos politikoje, taip ir užsienio, turėtų būti sutarimas tarp pagrindinių partijų, nustatant prioritetus. Iki konservatoriams ateinant į valdžią taip ir buvo daroma. Laimėjus konservatoriams, nugalėjo ne valstybinis, o partinis požiūris.
Tokių pokyčių rezultatai nedžiugina. Oficialūs santykiai su Lenkija kaip niekada prasti. Jie ir negali būti geri, kai dabartinė Lietuvos valdžia ignoruoja europinę praktiką santykiuose su lenkų tautine mažuma. Lietuvoje iki šiol lenkai savo pavardžių negali rašyti lenkų kalba, o dvigubi vietovių ir gatvių užrašai kompaktiškai gyvenamos tautinės mažumos teritorijoje, praktikuojami daugelyje ES šalių, tarp jų ir Lenkijoje, mūsų valdžios atstovams kelia tik susierzinimą ir priešiškumą.
Keista, kad liberalas švietimo ir mokslo ministras taip pat ėmė šokti pagal antilenkišką konservatorių dūdelę. Toks, matyt, jis ir liberalas.
Padėtį bando gelbėti visuomeninės organizacijos, tokios kaip Jerzy Giedroico ir Adomo Mickevičiaus fondai, bet jų galimybės ribotos. Anksčiau pastarasis fondas buvo remiamas Vyriausybės ir globojamas prezidentų. Prezidento A.Brazausko sureguliuoti santykiai su Lenkija ir Valdo Adamkaus išplėtoti, pasitelkiant Ukrainą, dabartinės valdžios yra apleisti.
Lietuva atsidūrė izoliacijoje. Kokią didesnę ES valstybę mes galime pavadinti savo draugu ir kas iš jų mus vadina draugais? Tai, kas daugeliui ES šalių nėra priimtina, pavyzdžiui, Vengrijos kraštutinių dešiniųjų pradėtos riboti spaudos ir opozicijos laisvės, Lietuvos valdžios priimama su džiugesiu. Turiu galvoje prieštaringai vertinamo Vengrijos premjero vizitą į mūsų šalį. Ar tuo liko patenkinti Vokietijos, Skandinavijos, kitų Vakarų šalių ambasadoriai Vilniuje, rašydami ataskaitas savo vyriausybėms?
Santykiai su Rusija suvelti, be aiškesnės perspektyvos. Žalos atlyginimo klausimai vėl palikti spręsti būsimai Vyriausybei. Vėl bus bandyta ją kaltinti neveiklumu, nors patys konservatoriai ne tik nieko nepadarė šioje srityje, bet ir nieko nedarė.
Žinoma, už tarpvalstybinių santykių būklę pirmiausia atsakinga Rusija, ir kol ji pati nenorės tų santykių labiau pagerinti, Lietuva ne kažin ką tegalės nuveikti. Tačiau veikti reikia, nes Rusija yra mūsų kaimynė. Veikti labiau apgalvotai ir diplomatiškai.
Turėdami savo kaimyne autoritarinę Baltarusiją, negalime turėti iliuzijų, pataikaudami A.Lukašenkos režimui.
Turėdami savo kaimyne autoritarinę Baltarusiją, negalime turėti iliuzijų, pataikaudami A.Lukašenkos režimui. Turėtume būti principingi ir drąsūs gindami vakarietiškas, taigi ir savas, vertybes. Tačiau apgailėtinas elgesys su disidentu A.Beliackiu, o dabar dar ir Migracijos departamento neprincipingi veiksmai baltarusių, kovojančių prieš režimą, atžvilgiu, garbės mums nedaro. Kaip ir apgailėtina reakcija į „meškiukų desantą“, pataikaujant nedemokratiniam A.Lukašenkos režimui.
Šiuo požiūriu geras pavyzdys Lietuvos institucijoms yra Švedijos užsienio reikalų ministro reakcija, kai jis pateisino savo piliečių, besirūpinančių demokratija Baltarusijoje, veiksmus.
Kai nėra kuo pasigirti, imama girtis rutininiais, kasmečiais pasimatymais, priimant bendro pobūdžio rezoliucijas. Imama įtikinėti save ir kitus apie Baltoskandijos erdvės privalumus. Tarsi prieš tai, kai konservatorių valdžioje nebuvo, tokių susitikimų nevyko.
Susitikimai su Skandinavijos šalių vadovais yra visiems naudingi ir reikalingi, bet nederėtų jų pervertinti, kaip ir pačios Baltaskandijos erdvės, kurioje gyvena tik apie 32 mln. žmonių. Tai keliais milijonais mažiau nei Lenkijoje.
Nors Lenkija integruojasi į ES greitesniais tempais ir gyventojų pragyvenimo lygis aukštesnis nei Lietuvoje, ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp mūsų šalies ir Lenkijos nėra tokie ryškūs, kaip tarp Baltijos šalių ir Skandinavijos. Ką jau kalbėti apie istorinės patirties bendrumą. Taip pat neverta pamiršti, kad ne neutralių Švedijos ir ne Suomijos naikintuvai saugo Baltijos šalių erdvę, o Lenkijos ir kitų NATO narių.
Lietuvos meno, mokslo ir kultūros žmonės, pastebėti Lenkijoje, ar lietuvių rašytojų kūriniai, išversti į lenkų kalbą, turi realių galimybių būti pastebėti ir kitose Europos šalyse. Lenkija jau seniai yra tapusi tramplinu gabiems mūsų žmonėms, orientuotiems į Vakarus, ir būtų kvaila to tramplino atsisakyti. Bendradarbiavimą kultūros sferoje derėtų visokeriopai skatinti ir puoselėti.
Gal ir gerai, kad apie 30 tūkst. lietuvių dirba turtingoje Norvegijoje, padeda tėvams ir giminaičiams Lietuvoje. Gal ir gerai, kad Lietuvoje dominuoja Skandinavijos šalių bankai, o ne Rusijos. Be abejonės, bus labai gerai, kai Lietuvą su Švedija sujungs elektros kabelis. Integracija su Skandinavijos šalimis sveikintina ir skatintina.
Tačiau norint, kad ji būtų efektyvi, pirmiausia turėtų kur kas labiau integruotis pačios Baltijos šalys, kad santykiai tarp Lietuvos ir Latvijos būtų kur kas aktyvesni, glaudesni visose srityse. Kad broliai latviai visada jaustų mūsų petį, o mes – latvių. Kad iš Vilniaus į Rygą būtų galima ne tik nuskristi, bet ir nuvažiuoti greituoju traukiniu. Kad Lietuvoje būtų daugiau mokyklų, kuriose lietuviai mokytųsi savo kaimynų kalbų – pirmiausia latvių ir lenkų.
Nes didžiulis turtas yra tie žmonės, kurie ne tik patys bendrauja su kaimynais, bet ir kitiems padeda suartėti bei suprasti vieniems kitus. Neįmanoma integruotis su Skandinavijos valstybėmis, peršokant per Latviją ir Estiją, kurios savo kultūra kur kas panašesnės į Skandinavijos šalis, nei Lietuva.
Apskritai, reikalinga aktyvesnė politika europinės integracijos linkme. Mūsų kaimynai lenkai ir latviai premjerų ir prezidentų lūpomis leido aiškiai suprasti, kad jie jungsis prie euro zonos ir dalyvaus eurointegraciniuose procesuose, tam rengiasi. Ką galvoja ir daro mūsų šalies vadovė ir premjeras, galima tik nuspėti.
