Blogos – kalnas negražiai atrodys, kol atstatys. Kaip besišypsanti Vilniaus burna be pagrindinių dantų. Kita vertus, ir dabar pakankamai bomžiškai visa tai atrodo.
Kas dar? Gali kilt pavojus čiuožimo metu esantiems pilies apačioje, tad einant pro pilį derėtų būt budriems ir nuolat dairytis į viršų – ar nepradeda keistai virpėti Trispalvė, lyg prieš žemės drebėjimą. Jei taip – rekomenduotina tuoj šokt į Vilnelę ir maut į visas keturias puses.
Dar viena nemalonioji reiškinio pusė būtų ta, kad po nučiuožimo turėtų atsistatydint ir Remigijus, ir Saulius, ir Liana, ir kiti atsakingi asmenys. Turėtume permainų, ko gero, netgi atsinaujinimo, o tas irgi nėr blogai. (Parašiau ir tuoj suabejojau – nūnai jau ir paskutinis urėdas mato, kad viskas keičiasi nebūtinai į gera.)
Ta proga prisiminiau seną, bet vis dar aktualų ir bet kokiai progai tinkantį prof. V.Landsbergio dvieilį:
eina eina laikas,
o ateina štai kas.
O dabar pakalbėkime apie gerąsias nučiuožimo puses. Visų pirma, atsirastų ilgai besitęsianti ir prasminga pilietinė bei istorinė tema žurnalistikoje, Seime, viešose diskusijose – su pilim gyvensime, ar be... Su kokia? Ar atstatom tokią pačią, apgriuvusią, ar dabar jau normalią Aukštutinę, kaip kad Žemutinė.
Antra gera žinia: dabar piliečiai neturi apie ką burtis – tik bėda suvienija piliečius. Sausio 13-os tankai kol kas vis dar išvažiavę, nebesuvienija, tad ir pilies nučiuožimas iš bėdos būtų visiškai gerai.
Tiesa, atstatytos neprigulimybės laikotarpiu būta iš dalies vienijančių temų, bet jos buvo tokios, sakytume, kontroversiškos, nepalyginsi su negarbingu garbingos pilies nugriuvimu ir garbingų piliečių garbingu josios atstatymu.
Tarkim, Garliava buvo sambūris aplink tamsius ir itin neaiškius reikalus, skalūnai irgi išsuko įvairius atskalūnus, žemės pardavimas užsieniečiams vėlgi sukosi velniai žino apie ką... O čia viskas aišku! Kiek akcijų/atrakcijų, kiek koncertų Aukštutinės pilies atstatymui! Aukų rinkimo vajai, mojuojant vėliavomis anapus Atlanto ir šiapus: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, „Šimašiau, kur tavo kudašius?“ etc.
Galgi atstatinėdami pilį, netyčia atstatytume ir save pačius, savigarbą ir orumą, bendruomeniškumą, kai visos tautos, visos bendruomenės, gyvenančios Lietuvoje bei emigracijoje, imtų dalyvauti pilies atstatymo darbuose!!!
Trečia geroji žinia – pasąmoninė. Galgi atstatinėdami pilį, netyčia atstatytume ir save pačius, savigarbą ir orumą, bendruomeniškumą, kai visos tautos, visos bendruomenės, gyvenančios Lietuvoje bei emigracijoje, imtų dalyvauti pilies atstatymo darbuose!!! Talkos, kalno pylimas, kuomet vežami akmenys iš visos Lietuvos pakraščių... Paskui ir pačios pilies statyba, vadovaujant pačiam A.Kaušpėdui, kartu ir pakoncertuojant vakarais skardžiais it antinų balsais pavargusiems talkininkams, kad dirbtų iki paryčių.
Vienžo, matosi, tik geros reikalo pusės. Nesibaiminkim, nes atstatydami pilį, atstatysime ir save – ne kosmetiškai, o iš pagrindų. (Manytina, kad dabartinis nenučiuožęs pataisymas neatvertų tokių skvarbių sąmoningumo trajektorijų, nė pro kur).
P.S. Tik kol kas, ypač šniokščiant smarkesniam lietučiui, eidami pro pilį vis meskit per petį žvilgsnį – jau čiuožia ar dar ne.
