Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

15min.lt debatai: Gabrielius Landsbergis nori modernumo, o Irena Degutienė bijo supanašėti su liberalais

Irena Degutienė ir Gabrielius Landsbergis
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Tiesioginė konferencija
Šaltinis: 15min
1
A A

Antradienį 11 val. tiesioginėje 15min.lt vaizdo konferencijoje dalyvavo ir į skaitytojų klausimus atsakė du pagrindiniai kandidatai į Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus – Seimo narė Irena Degutienė ir europarlamentaras Gabrielius Landsbergis.

VIDEO: Tiesioginiuose 15min.lt debatuose – Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė.

– Daugelis konservatorių prisimena, kad po partijos pirmininko rinkimų 2013 metais, iš kurių pasitraukėte savanoriškai, buvote pareiškusi daugiau dėl partijos vadovo posto nebesivaržysianti. Kas pasikeitė?

I.Degutienė: Daug kas. Pirmiausia tai, kad tiek 2011, tiek 2013 metais nebuvo tiek daug skyrių, kurie iškeltų mano kandidatūrą, kaip šį kartą. 2013 metais mane buvo iškėlę 20 skyrių, dabar – 48. Tai pasakyti, kad nedalyvausiu rinkimuose, būtų nepagarba mano partiečiams. Ilgai svarsčiau apie tai. Nusprendžiau dalyvauti sąmoningai, tvirtai. Eisiu iki galo.

– Kaip buvo iš tiesų – ar jūs pats nutarėte, kad jau laikas bandyti tapti partijos pirmininku, ar, pirmiausia, jus išstūmė A.Kubilius, o tada jau nebeturėjote kur trauktis?

G.Landsbergis: Ne, aš esu jau sakęs, kad pirmiausia buvo partiečių parama ir pasitikėjimas, kurį jutau dar keliaudamas po Lietuvą, kiek laikas leido gyvenant tarp Vilniaus ir Briuselio. Iš pradžių tai atrodė kaip kelių žmonių iniciatyva, vėliau supratau, kad pasitikėjimo ganėtinai daug, jis darosi kaip banga, o galų gale buvo išsakyta pirmininko parama. Iš tiesų buvo daug faktorių. Ir be paramos būčiau varžęsis, be abejonės.

– Savo varžovą G.Landsbergį ir A.Kubilių kaltinate pernelyg suliberalėjus. Tačiau, kai buvote partijos pirmininkė, pati laikėtės net prosocialdemokratiškos politikos, palaikydama, pavyzdžiui, prabangos mokesčių įteisinimą. Ar tai tebuvo klaida?

I.D.: Pirmiausia prabangos mokesčio įteisinimas tai anaiptol ne socialdemokratiška politika. Todėl tiek mūsų Vyriausybė, tiek valdančioji dauguma buvo kaltinama, kad buvome numatę tą mokestį. Nieko bendro su socialdemokratiška politika neturėjau ir neturėsiu.

Kuomet buvau Seimo pirmininkė, tai, nori ar ne, tai buvo valdanti koalicija, ir Vyriausybė su tam tikrais projektais, ateinanti į Seimą, tai be Seimo pritarimo tie sprendimai nebūtų įgyvendinti.

Mes neturėjome tuo metu tikros valdančiosios daugumos. Joje buvo tam tikrų nuomonių skirtumų, reikėjo diplomatiškai padirbėti Seime, kad tas problemas galėtume išspręsti ir priimti tokį sprendimą, kuris reikalingas Lietuvai.

Turime grįžti prie savo išteklių ir modernumą suprasti kitaip nei supanašėjimą su liberalais.

Manau, ne tik aš, bet ir partijos žmonės mato, kad, ieškant nišos šiuolaikiniame politiniame gyvenime, bandoma pataikauti, daryti tai, ką daro liberalai. Atkartoti to paties negalime, nes mūsų ideologija yra kitokia. Negalime būti į juos panašūs, yra ir tam tikrų skirtumų. Vilniaus miesto pavyzdys tai parodė. Šimašius ir Majauskas – abu jauni ir simpatiški. Tačiau Šimašius jau turi patirties, o Majauskas – ne, nors ir dirbo gerai.

Todėl turime grįžti prie savo išteklių ir modernumą suprasti kitaip nei supanašėjimą su liberalais.

G.L.: Pirmiausia turime tapti atvira bendruomene. Turime atsiverti visuomenei, kad jaunas žmogus galėtų sau atsakyti, kodėl jis gali tapti mūsų dalimi.

I.D.: Mūsų atotrūkį nuo visuomenės matome jau kelerius metus. Kartais net mūsų pačių retorika buvo neteisinga. Mes įvardijome save kaip didžiųjų miestų partiją. Tai kokia motyvacija dirbti rajone? Mūsų uždavinys yra mažinti atskirtį tarp miesto ir rajono, ir ne tik per socialinę ir ekonominę politiką, bet ir bendraujant su partiečiais, kurie gyvena mažame rajone, mieste, kurie sako, kad partijos vadovai ten atvažiuoja tik prieš rinkimus. Mes patys tai turime pakeisti.

– Pone Degutiene, prisimenant vadinamuosius Garliavos įvykius, jau tada įžvalgiems žmonėms buvo aišku, kuo tai baigsis. Ar toliau tęsite tradicijas į savo komandą priimti radikalus? Ar pripažįstate, kad tada nebuvote pakankamai įžvalgi rinkdamasi artimiausius kolegas?

I.D.: Na, jūs turite turbūt omeny Dalių Stanciką. Kai jį pakviečiau į komandą, jis buvo TS-LKD pagrindinis analitikas, kartu su Vladimiru Laučiumi. Jei prisiminsime tokias knygas kaip „Dešinioji alternatyva“ ir kt., D.Stancikas buvo vienas iš autorių.

Pasitarusi su kitais kolegomis aš jį pasikviečiau patarėju vidaus politikos klausimais, bet mūsų keliai išsiskyrė, kai prasidėjo Garliavos istorija, nes mano pozicija buvo vienokia, o jo kitokia. Dalius priėmė sprendimą pats, aš jam pasakiau, kad jis laisvas žmogus, jis turi teisę rinktis, o aš turiu kitą poziciją.

Galiu Daliui padėkoti, buvo teisingų patarimų ir įžvalgų, ir tik dėl vienos krypties mes nesutarėme. Bendrauju su visais, nepaisant to, kad turime skirtingas nuomones tam tikrais klausimais, tai yra žmogiški santykiai, juos reikia atskirti nuo tam tikrų politinių pozicijų. Ir partijos viduje gali būti skirtingos nuomonės, tai yra visiškai normalu. Su Daliumi kaip žmogus bendravau ir bendrauju.

– Klausant jūsų dažnai atrodo, kad bandote atsiriboti nuo savo artimų ryšių su Vytautu Landsbergiu ir kratotės jo paramos lyg kokios kupros. Kodėl tai darote?

G.L.: Pavardės niekaip neatsikratysiu. Ji mane lydės visą gyvenimą. Bet tai yra mano nepriklausoma karjera, mano kelias, kuriuo einu.

Pavardės niekaip neatsikratysiu. Ji mane lydės visą gyvenimą. Bet tai yra mano nepriklausoma karjera, mano kelias, kuriuo einu.

Tuo tarpu, kalbant apie senelį, tai jo parama yra jo reikalas, kaip jis ją parodo, arba ne. Jis renkasi politiškai korektišką kelią, nesikiša į rinkimus, elgiasi garbingai, suvokdamas, kad jo žodžiai gali turėti įtaką žmonių pasirinkimui. Gerbiu tokią jo poziciją.

Aš nemanau, kad man padėtų atviras jo rėmimas. Kalbame apie daugelį faktorių. Pasigirsta kaltinimų, kad yra šleifas, šešėlis. Manau, kad neutralus kelias, pabrėžimas mano paties kelio, pozicijos, yra svarbiausias.

– Prieš kelerius metus, kai buvote Seimo pirmininkė, apie Lietuvą kalbėjote taip: „Valstybė didžiuliu tempu mutuoja į autoritarinį Aleksandro Lukašenkos tipo režimą“. Ar per pastaruosius metus šiuo požiūriu kas nors pasikeitė? Situacija pagerėjo ar dar pablogėjo? Ar tikrai manėte, kad jūsų buvo pasiklausoma prezidentės nurodymu?

I.D.: Manau, kad situacija Lietuvoje yra žymiai geresnė, ir ją išgrynino įvykiai Ukrainoje. Ir tas susitelkimas, ir krypties keitimas įvyko labai aiškiai, todėl dabar negalėčiau teigti, kad kažkas panašaus vyksta. O istorija lai nutyli apie tai, kas buvo.

– Nenorite prisiminti?

I.D.: Tai yra mano teisė.

– I.Degutienė Seime turi beveik pusės frakcijos palaikymą, ją kėlė daugiau nei pusė skyrių. Kaip susidorosite, jei laimėjęs rinkimus tapsite jų ignoruojamas?

G.L.: Aš pabrėžiau, kad, be abejonės, bus remiančių vieną ar kitą kandidatą. Apie tai rinkimai ir yra, čia yra nieko keisto. Kviečiau kolegas daryti taip, kad pareiškimai, laimėjus tam tikram kandidatui, nesugriautų tiltų, kuriuos būtų sunku atstatyti. Laikykimės korektiškumo, turėkime galvoje, kad dirbsime kartu bet kokiu atveju dėl Lietuvos.

Jokia čia kova, jokia čia karo padėtis. Tai yra normalus demokratinės partijos konkurencinis būvis. Kai baigiasi konkurencija, prasideda darbas.

Tai, kas buvo padaryta, vertinu labai ramiai. Turiu omenyje frakcijos narių pasirašytą laišką.

I.D.: Jokia čia kova, jokia čia karo padėtis. Tai yra normalus demokratinės partijos konkurencinis būvis. Kai baigiasi konkurencija, prasideda darbas. Jeigu aš tapčiau pirmininke, Gabrielius taptų mano pirmuoju pavaduotoju.

G.L.: Kai kurie pasirašyti dalykai buvo emocionalūs, skuboti. Matau skubotą reakciją, galvoje yra minčių, kurios atsigula ant popieriaus. Partijos nariai grįžta atgal ir klausia, kaip mums reaguoti. Lyg skyriai nesugebės patys nuspręsti, už ką balsuoti.

– G.Landsbergis deklaruoja, kad partiją padarys atvirą, demokratišką ir išvaduos nuo neklystančių visažinių komplekso. Ar pritariate, kad tai buvo partijos bėda?

I.D.: Visiškai pritariu šiai pozicijai, todėl galiu pasakyti, kad, jei tapčiau pirmininke, norėčiau, kad Gabrielius būtų komandoje, pirmuoju pavaduotoju.

Išties, reikia tai pripažinti. Tai kalba patys partiečiai. Mes, kaip partija, pasirodome arogantiški, neklystantys, visažiniai. Visi esame tik žmonės, ir ne visi žmonės Lietuvoje priklauso vienai ar kitai partijai.

Yra požiūris į žmogų kaip į žmogų, pagarba žmogui yra vienas kertinių dalykų, ypač politikų. Taip, šiandien mūsų visuomenė gyvena sudėtingą periodą, tie, kas gimė nepriklausomybės metais, neturi praeities kupros. Jų mąstymas visai kitoks.

Turime grįžti prie bendravimo su žmonėmis, būti atviri, nebūti pasipūtę ir visažiniai, girdėti, ką kalba žmonės. Gabrielius tą patį pastebėjo, ir visoje Lietuvoje gyvenantys partiečiai tą pastebi.

Tačiau tie, kurie gyveno sovietmečiu, turi tam tikrų psichologinių problemų. Per nepriklausomybės metus žmonėms reikėjo pasikeisti, prisitaikyti prie kitų aplinkybių, išlaisvėti, nebijoti kalbėti. Buvo daug psichologinių pokyčių.

Mes turime girdėti tuos žmones, turime grįžti prie bendravimo su žmonėmis, būti atviri, nebūti pasipūtę ir visažiniai, girdėti, ką kalba žmonės. Gabrielius tą patį pastebėjo, ir visoje Lietuvoje gyvenantys partiečiai tą pastebi.

G.L.: Manau, kad daugelis dalykų yra akivaizdūs, apie juos buvo kalbama, rašoma. Politikos ekspertai ir prieš keletą metų būtų pasakę panašias bėdas. Klausimas, kiek lengva partijos vadovybei prisiimti atsakomybę už tai. Natūralu, kad tai sudėtinga. Prisiimti atsakomybę už tokią situaciją sudėtinga visiems, reikia pripažinti klaidą ir tai, kad kažkas buvo ne visai taip padaryta.

– Kalbate apie Sąjūdžio vienybės sugrąžinimą. Tai Lietuvoje jau buvo bandyta daryti ne kartą ir dar niekam nepavyko. Kaip jūs tai darytumėte ir kam to išvis reikia, kai Lietuvoje susiformavusi normali demokratinė partinė sistema?

G.L.: Apie Sąjūdžio dvasią kalbu tada, kai įsivaizduoju partijos vienybę. Daug girdime apie skirtingas nuomones, frakcijas, požiūrius, daug dalykų, kas mus skiria. O Sąjūdžio dvasia yra tai, kas vienija. Tada tai buvo laisvė.

Koks yra tikslas kitam žingsniui? A.Kubiliaus iškelta, pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės idėja. Kas dabar yra mus jungiantis dalykas?

Šiandien partijos bičiulių klausiu, kas mus vienija. Kalbu apie tai. Tai yra Sąjūdžio idėja man. Rinkimai įrodo, kad mūsų sistema veikia. Bet pavyzdys iš bet kokio partijos skyriaus susirinkimo – kolega turi kitokią nuomonę nei aš. Kaip tai išspręsti?

Iš 14 tūkst. partijos narių iš karto galime suvokti, kad nuomonių bus labai daug. Bet kas mus vienija? Koks yra tikslas kitam žingsniui? A.Kubiliaus iškelta, pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės idėja. Kas dabar yra mus jungiantis dalykas?

Mes turime kelti drąsiau klausimus – tai yra socialinio jautrumo, švietimo klausimai. Ne man vienam įgriso stebėti rodiklius, kai Lietuva minima gale Europos Sąjungos, pavyzdžiui, pagal skaitymo gebėjimus. Daugiau nei gėda. Seniai atėjo laikas tuos klausimus spręsti. Tą reikia padaryti politikos ašimi. Tai turi būti mūsų vėliava, mūsų tikslas.

Mes politikoje kol kas tik paraštėse turėjome tokius klausimus kaip savižudybės klausimai. Tai buvo daugelį metų neakcentuojami dalykai.

I.D.: Švietimo klausimą matau plačiau nei vien tik įgytos žinios. Žymiai aktualiau yra mūsų vaikų ateitis ir tai, kokiomis sąlygomis jie gyvena, koks yra psichologinis klimatas.

Kur tie vaikai auga? Šeimos politika yra vienas iš didžiausių prioritetų. Kai jau vaikų darželyje yra patyčių kultūra ir kalbame, kad mokyklose tai labai paplitę... Nepagarba kitam, vyresniam, mokytojui, tėvams – tai yra mūsų visuomenės moralinis vidus.

Tik per švietimo programas gali tą tvarkyti ir mokyklose, ir tokių dalykų kaip etikos, estetikos, kultūros, patriotizmo pamokos yra labai svarbios, ugdant jaunąją kartą, ne vien tik tikslieji ir humanitariniai mokslai.

Tie iššūkiai apie moralinį, psichologinį augančios tautos klimatą yra vieni iš svarbiausių. Todėl švietimo sistema yra labai aktuali. Galiu tik apgailestauti, kad anąkart švietimo ministro postą atidavėme Liberalų sąjūdžiui. Turime žiūrėti, ko norime, kokioje valstybėje ir su kokiais žmonėmis norime gyventi.

– Norėtųsi žinoti jūsų nuomonę, ar esate tikra, jog absoliučiai laisvai galite bendrauti su užsienio partneriais anglų kalba?

Rašyti ir skaityti anglų kalba moku, bet kalbėti politinėmis temomis, deja, ne. Nors ir už savo pinigus lankiau kursus, bet prasilaužti kalboje...

I.D.: Tikrai ne ir to niekada neslėpiau. Aš esu tos kartos žmogus, kai anglų kalba buvo tik raštu ir skaitymas, universitete anglų kalba baigėsi 4 kurse.

Rašyti ir skaityti moku, bet kalbėti politinėmis temomis, deja, ne. Nors ir už savo pinigus lankiau kursus, bet prasilaužti kalboje... Kai buvau Seimo pirmininkė, veždavausi vertėją. Buitinėje kalboje kas kita, nebijai suklysti. Čia su Gabrieliumi negaliu konkuruoti, mano duktė galėtų, ji kalba keturiomis kalbomis.

– O kaip jums su rusų kalba?

G.L.: Juokinga, nes buvau ta karta, kurią mokė rusų kalbos, bet jeigu tenka duoti interviu rusų kalba, aš persijungiu į anglų kalbą. Čia, matyt, yra kartos lūžis. Esu ant ribos, kurie dar mokėjome rusų kalbą, bet ne per geriausiai.

– Neabejojama, kad jūs būtumėte labai geras lyderis po kelerių metų, jums gerai sekasi Europos Parlamente,  tad ar nebijote, kad per greitai įšokęs į politikos aukštumas taip pat greitai galite ir nukristi, jei Seimo rinkimai konservatoriams nepasiseks?

Man neramu dėl artėjančių rinkimų. Reikia pristatyti atsinaujinusią partiją su nauju požiūriu, susigrąžinti rinkėjų pasitikėjimą, kuris vis dėlto yra.

G.L.: Aš puikiai suprantu riziką. Suprantu situaciją, kuri yra politikoje. Nuogąstavimai buvo išsakyti ir prieš rinkimus į EP. Jų buvo ir tuomet. Per EP rinkimus mes pasirodėme stipriai, mes laimėjome didžiuosiuose miestuose ir turime pakankamai daug potencialo tai pakartoti.

Man neramu dėl artėjančių rinkimų. Reikia pristatyti atsinaujinusią partiją su nauju požiūriu, susigrąžinti rinkėjų pasitikėjimą, kuris vis dėlto yra. Jeigu kalbėtume apie vėlesnį laikotarpį, gali būti per vėlu. Atsitraukdami iš kovos, kurią dabar pralaimėjome, mes užleisime lauką kitoms partijoms, ir susigrąžinti jį bus sunkiau.

– Ar nebus gaila palikti darbą Europos Parlamente?

G.L.: Pirmiausia EP dabar yra keli darbai, kuriuos privalu baigti, pavyzdžiui, ES ir Rusijos santykių raportas. Užbaigus kai kuriuos darbus, galima bus grįžti į Lietuvą.

I.D.: Reikia daug pūdų druskos suvalgyti, kad pajustum sūrumą. Gabrielius – intelektualus, iniciatyvus, jam buvo sėkmingi rinkimai. Nelabai galiu pritarti tam, kad jis kiekvieną skyrių Lietuvoje yra apvažiavęs. Tam, kad susipažintų su Lietuvos gyvenimu, reikia fizinių jėgų, laiko, nes reikia kalbėtis ir pažinti. Kai turi pažinimą iš apačios, sprendimai yra kitokie, dirbant tą partinį darbą.

Kalbant apie EP rinkimus, džiaugiuosi juo. Bet kaip partija tai nuo 2004 metų praradome 54 tūkst. savų rinkėjų. Tai uždavinys yra susigrąžinti elektoratą.

Turime būti savikritiški. Mes EP rinkimus pralaimėjome – turėjome 4 vietas, dabar dvi. Reikia dar didelio įdirbio susigrąžinti rinkėjui ir pritraukti naują rinkėją – jauną žmogų.

Nesu ta vadovė, o vadove buvau įvairiose srityje, kuri būtų visažinė, genijus. Turiu silpnybių, todėl mano uždavinys – sutelkti ir išnaudoti kiekvieną partijos narį pagal jo gebėjimus. Skyriuose yra labai talentingų žmonių, kurie savęs nerealizuoja, nes nuomonė yra nuleidžiama iš viršaus.

Nesu ta vadovė, o vadove buvau įvairiose srityje, kuri būtų visažinė, genijus. Turiu silpnybių, todėl mano uždavinys – sutelkti ir išnaudoti kiekvieną partijos narį pagal jo gebėjimus.

Jeigu Gabrielius, įgijęs tarptautinės patirties, turės neįkainojamų savybių, jas bus galima realizuoti Lietuvoje.

G.L.: Skyriai nejaučia dėmesio. Kas trukdė to dėmesio jiems suteikti? Niekada nesakiau, kad apvažiavau visus skyrius. Uždaviniu laikiau susitikti ir su žmonėmis, kurie svarstytų, kuo jiems artima mūsų partija. Mes nesame užsidarę, mes norime pakviesti žmones. Daugelis dalykų yra išsprendžiami darbštumu.

– Ar ketinate dalyvauti kituose prezidento rinkimuose ir kodėl nedalyvavote praėjusiuose?

I.D.: Na, pirmiausiai tam, kad dalyvaučiau rinkimuose, reikia, kad partija iškeltų kandidatūrą. Jei partija nekėlė, aš ketinimų išsikelti save neturėjau. Dabar dalyvauju mūsų konkurencijoje laimėti partijos pirmininko rinkimus, gyvenimas parodys, kas bus toliau.

G.L.: Aš manau, kad mūsų partija ieškos stiprių kandidatų ir esu įsitikinęs, kad jų ras. Vienas rimčiausių kandidatų būtų I.Degutienė.

– Bet ji sakė, kad jūs taptumėte jos pavaduotoju, o jūs jai to nepažadėjote.

G.L.: Aš ją siūlyčiau kandidate į prezidentus. Na, o jei rimtai, mes privalome dirbti komandoje, labai konkrečiu praktiniu būdu vienybę pademonstruosime.

– Kaip vertinate A.Kubiliaus vadovavimą partijai? Ko iš jo pasimokytumėte ir ko nieku gyvu nekartotumėte?

I.D.: Reikia jam padėkoti už 12 metų. Buvo daug iššūkių, su kuriais neblogai susitvarkėme – įstojome į NATO, jį galima pavadinti energetinės nepriklausomybės šaukliu. Reikia pripažinti, kad Dievas labai myli Tėvynės sąjungą, nes visada duoda išbandymą – krizę. Aš pažiūrėčiau, ką kitos partijos darytų. Labai lengva kritikuoti, kai nesi savo kailiu to patyręs. Reikia iš A.Kubiliaus mokytis tvirtybės, užssispyrimo.

A.Kubilius yra autokratinio valdymo žmogus, kuris nori viską pats pasidaryti, paskutinis žodis yra jo.

Ką aš daryčiau kitaip? Jis yra autokratinio valdymo žmogus, kuris nori viską pats pasidaryti, paskutinis žodis yra jo. Manau, kad politikoje reikia ieškoti kompromisų. To jam kartais pristigdavo.

Ne visada jis norėjo klausyti kitų nuomonės, nelabai priimdavo kitų kritiką. Partijos bendruomenė yra didelė. Jeigu šeimoje sako, kad vyras su žmona nesipyksta, tai yra patologinė šeima. Tik aštriai diskutuojant gimsta tiesa. Man to norisi ir partijoje. Kaip būtų nemalonu, kartais reikia pasakyti tiesą į akis, nes tu oponuoji su saviškiu. Jis tą priimdavo skaudžiai, kaip asmeninį įžeidimą.

Kur jį matyčiau? Jis tinka visur. Jis būtų puikus europarlamentaras arba netgi Lietuvos komisaras Europos Komisijoje.

G.L.: Aš pritariu paskutiniems Irenos žodžiams. Vakar manęs vienas žmogus Kaune paklausė, kaip paaiškinčiau, kad užsienyje A.Kubilius tiek giriamas kaip pavyzdys, jei jis taip nemėgstamas Lietuvoje.

Jis sakė: man sunku atlaikyti kritiką, kaimynai spaudžia, visi jį kritikuoja, A.Kubilius nepatinka žmonėms. Man pačiam atsakymas aiškiausias, kad yra komunikacinė bėda. Tai, ką sugebėjome užsienyje paaiškinti ekspertams, politikams, savo žmonėms nesugebėjome pasakyti.

Kitas dalykas, nei vienam nėra pavykę atlaikyti krizę, kokią A.Kubilius atlaikė ne kartą, o du. Kad ir kiek tu esi komunikuojantis, kai kurie dalykai sunkiai pakeliami, ir tai palieka antspaudą visuomenei, kaip žmogaus, kuris turėjo priimti sunkius sprendimus. Andriui norėčiau palinkėti visokeriopos sėkmės.

Jaunystė prieš patirtį

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimai vyks 2015 m. balandžio 17–19 dienomis. Jeigu reikės, antrasis rinkimų turas bus vykdomas po savaitės – balandžio 24–25 dienomis.

Išvis į partijos pirmininkus skyriai iškėlė 20 kandidatų, tačiau realiausiais varžovais laikomi I.Degutienė ir G.Landsbergis.

33 metų G.Landsbergis konservatorių nariu tapo tik pernai ir iškart buvo išrinktas į Europos Parlamentą.

Tiesa, jo šansai užimti partijos pirmininko postą sustiprėjo tik tuomet, kai nedalyvausiantis rinkimuose pats ir paremsiantis G.Landsbergį pranešė dabartinis konservatorių lyderis Andrius Kubilius.

65 metų I.Degutienė tuo tarpu gali pasigirti turinti nemenką politinę patirtį. Ji yra laikinai ėjusi premjerės pareigas, dirbusi Seimo pirmininke bei ministre. I.Degutienei paramą išreiškia du trečdaliai partijos skyrių ir beveik pusė TS-LKD partijos frakcijos Seime narių.
 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min