Šlovingą disko metiko karjerą 40-metis lengvaatletis baigė prieš savaitę, kai tapo „Deimantinės lygos“ varžybų vicečempionu. Dukart olimpinis ir pasaulio, kartą Europos čempionas šiuo metu eina atsakingas vidaus reikalų ministro Artūro Meliano patarėjo sporto klausimais pareigas, o jau spalio 12 dieną varžysis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento rinkimuose.
– Daug kam esate autoritetas, o jūs pats, ar turėjote autoritetą, kuris įkvėpė?
– Didžiulę įtaką man vaikystėje padarė ir ilgą laiką darė pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas Romas Ubartas. Kaip pradėjau treniruotis, jis buvo pasiekęs labai aukštų rezultatų, buvo iškovojęs Europos čempiono vardą ir daugybėje kitų varžybų buvo pasiekęs aukštų rezultatų. Rekordas disko metime tuo metu buvo 70 metrų 6 centimetrai, tuo metu man atrodė neįsivaizduojamas rezultatas. Praėjo daug laiko, aš sekiau jo pėdomis, ir, galima sakyti, kiek ir pralenkiau.
– Kokioje egzotiškiausioje šalyje teko lankytis varžybų metu?
– Per savo sportinę karjerą labai daug esu esu keliavęs tiek varžybų metu, tiek dalyvaudamas treniruočių stovyklose, tad sunku būtų išskirti vieną, bet didžiausią įspūdį man paliko Naujoji Zelandija. Ten teko viešėti du kartus, abu kartus buvau treniruočių stovykloje, du kartus ten praleidau po mėnesį, tad teko susipažinti su šia šalimi arčiau. Paliko didelį įspūdį. Manau, kad tai viena įspūdingiausių šalių. Stovyklaudavome ten prieš svarbias varžybas, vykau ten pasirengti Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms. Šiose žaidynėse iškovojau pirmąją vietą, tai buvo pirmasis olimpinis medalis.
– Su kuriais disko metikais geriausiai sutariate?
– Per mano karjerą teko pažinti daug disko metikų. Jie labai keitėsi, su vienais susidraugauji, po kurio laiko jų nebėra, ateina kiti. Patys šilčiausi prisiminimai liko apie Aleksandrą Tamertą, kuris daug laiko treniravosi Lietuvoje. Jo tėtis ilgai gyveno Palangoje, mes nuo mažų dienų pažįstami ir iki šiol esame geri draugai. Galima sakyti, su juo artimiausias ryšys.
– Kurios varžybos labiausiai jums įsiminė?
– Įsimintiniausios – kai iškovojau olimpinius aukso medalius. Labai įsimintinos varžybos buvo Kaune, kada man pavyko pasiekti labai aukštą rezultatą, antrąjį per visą disko metimo istoriją: numečiau 73 metrus 88 centimetrus, tai – Lietuvos rekordas. Tikiu, kad jis dar ilgai gyvuos.
– Rimas teiraujasi, kokią įtaką jūsų karjerai padarė trenerio neturėjimas?
– Mes su treneriu, šviesios atminties Rimantu Kalibatu, išsiskyrėme 2000-aisiais rengiantis olimpinėms žaidynėms. Anksčiau atsakomybę už dalyvavimą varžybose ir gerą ar blogą pasirodymą tekdavo dalinti į kelias dalis: dalis jos tekdavo treneriui, dalis kitiems žmonėms, dalis – sportininkui. Po to, kai atsiskyriau, visa atsakomybė tekdavo man. Tai įpareigojo nedaryti klaidų ir siekti, kad mano pasirodymai būtų geri. Taigi mane tai teigiamai paveikė.
– Galbūt ateityje pats žadate treniruoti jaunimą?
– Šiuo metu Lietuvoje tiek pirmasis olimpinis čempionas R.Ubartas, tiek Vaclovas Kidykas dirba treneriais. Turime puikių disko metimo trenerių, dar man konkuruoti... Tos vietos nedaug yra.
– Ar Lietuvoje yra toks disko metikas, kuris galėtų jus per artimiausius keletą metų pakeisti?
– Taip. Yra Andrius Gudžius, kuris prieš dvejus metus tapo pasaulio jaunimo iki 20 metų čempionu. Pirmas toks titulas Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje disko metimo rungtyje. Aš manau, kad jis turi visas galimybes dalyvauti kitose olimpinėse žaidynėse ir tinkamai pasirodyti – varžytis finalinėse varžybose.
– Vienose varžybose visi favoritai meta diską 68–69 metrus, kitose visų tų pačių favoritų diskas skrieja tik 65–66 metrus. Kas lemia tokius svyravimus?
– Matote, varžybos vyksta įvairiuose stadionuose, įvairiose pasaulio vietose. Reikia žiūrėti, kokios sąlygos: gali lyti, pūsti palankus ar nepalankus vėjas. Esu varžybose diską numetęs 70 metrų, o kitose, kur lyja, šalta, pučia nepalankus vėjas, gali numesti 63–64 metrus. Tokios sąlygos. Jeigu disko metimo rungtis vyktų uždaroje patalpoje, rezultatai būtų stabilesni. Idealiausios sąlygos – 25 laipsniai šilumos, saulėta, pučia stiprus dešinys vėjas. Taip galima pasiekti labai aukštą rezultatą. Rekordai gimsta esant panašioms sąlygoms.
– Ką dar esate numatęs veikti jau baigęs karjerą, turiu omenyje, jei netapsite LTOK prezidentu?
– Gyventi žadu, – būti profesionaliu sportininku nėra lengva, nes reikia gyventi kitaip nei kiti žmonės, daug laiko praleisti išvykus, atskirai nuo šeimos. Negali linksmintis, turi laiku keltis, laiku eiti miegoti. Visa tai nėra lengva, bet kai įpranti tai – gerai. Viso šito jau nebus, gyvensiu kaip visi žmonės normalų gyvenimą, mėgausiuosi juo. Manau, kad nuo sporto nenutolsiu.
– Po olimpinių žaidynių dar ketinote dalyvauti pasaulio čempionate, tačiau vėliau paskelbėte baigiantis karjerą. Kas jus paskatino kandidatuoti į LTOK prezidento postą?
– Jeigu sugalvočiau dalyvauti pasaulio čempionate Maskvoje, tai būtų mano dešimtasis čempionatas ir tai būtų absoliutus rekordas tarp sportininkų, dalyvavusių pasaulio čempionatuose. Sportuoti vis tiek turėsiu, nes tiek laiko sportavus profesionaliai staigiai nutraukti nėra gerai. Treniruočių bus, tačiau nedaug, ir jeigu viskas bus gerai, kitais metais dalyvausiu Lietuvos čempionate, sudarysiu konkurenciją jauniems disko metikams, jiems tai bus tik į naudą. Sporte esu labai ilgai – profesionaliai sportuoju apie 20 metų, esu susipažinęs su trenerio darbu, be to, nuo pernai Vidaus reikalų ministerijoje dirbu patarėju sporto klausimais. Tai savotiška pažintis su kita sporto puse. Galvoju, kodėl nepabandžius ir čia, nes dalis didelių federacijų, kurių sportininkai iškovoja aukštus rezultatus, vadovų mato mane šiame poste, jie mane remia ir tai įkvepia.
– Artūras Poviliūnas sakė, kad šioje srityje vienas nieko nepasieksi, reikia komandos. Ar jau numatėte žmones, kuriuos kviestumėte į savo komandą?
– Komanda yra vienas svarbiausių dalykų sėkmingam darbui. Esame numatę nemažai žmonių, kurie galėtų dirbti kartu, tai kompetentingi savo srities profesionalai. Aš jais neabejoju. Ar priimčiau prezidento pagalbą? Jis yra sukaupęs didelę patirtį atstovaudamas LTOK užsienyje, ši patirtis – neįkainojama, ji tikrai praverstų. Prezidentui panorėjus vieta atsirastų būti šalia.
– Skaitytojas klausia, galbūt jums reikėjo neskubėti ir ketverius metus dirbti greta dabartinio prezidento?
– Yra kaip yra dabar. Viskas, pareiškimas yra, ir negaliu sakyti, kad noriu dirbti kažkur kitur.
– Neplanuojate eiti į Seimą arba siekti Lietuvos prezidento posto?
– Artimiausiuose planuose tokių ketinimų neturiu. Jei sportininkai ten eina, tai kiekvieno žmogaus apsisprendimas, o aš turiu kitokią nuomonę.
– Ar pritartumėte, kad vėl būtų įkurta tokia sportinė mokykla, kokia anksčiau buvo Panevėžyje, kur vaikai galėtų važiuoti iš visos Lietuvos ir ten treniruotis?
– Vargu ar pavyks tokią įkurti, kokia ji buvo Panevėžyje. Tai buvo pagrindinė sportininkų kalvė Lietuvoje: visi geriausi Lietuvos atletai buvo vienaip ar kitaip susiję su ta mokykla. Kažką panašaus reikėtų įkurti.
– Nuo kelerių metų pradėjote sportuoti, kada pamatėte, kad norite mesti diską, o ne daryti kažką kitko?
– Sportuoti aš norėjau visada. Kai buvau paauglys, tai buvo viena didžiausių pramogų, kuria vaikai galėjo užsiiminėti. Kadangi augau kaimo vietovėje, ypatingų sąlygų neturėjome, tačiau sportavome visada. Profesionaliau pradėjau treniruotis tik įstojęs į Panevėžio sporto mokyklą-internatą, į kurį patekau atsitiktinai.
– Galbūt galite papasakoti keisčiausią ar linksmiausią dalyką, nutikusį jums varžybų metu?
– Labiausiai įsiminė Atėnų olimpinės žaidynės, kuriose likau antras, o vengras nugalėjo. Visą dieną buvau antras, tik kitos dienos ryte sužinojau, kad jis diskvalifikuotas, o aš tapsiu čempionu. Mano laimei nebuvo ribų, tačiau buvo gaila, kad negalėjau švęsti iškart po varžybų, nebėgau su trispalve aplink stadioną.
– Kuris metimas varžybų metu yra sunkiausias? Skaitytojui atrodo, kad pirmasis. Ar taip yra iš tiesų?
– Jei pirmu metimu varžovas toli numeta, tai sunkiau. Man yra tekę keletą varžybų tai padaryti, 2003 metais Paryžiuje numečiau 69 m 69 cm, mano varžovui nepavyko to pagerinti.
– Skaitytojas klausia, ar mesite diską per Nerį? Ar sugebėtumėte?
– Įdomu, koks plotis Neries, jei 60 metrų, nesunku, bet jeigu 70 metrų, tada sunkiau. Arba reikėtų mesti lengvesnį diską.
– Kažkada jums teko spaust ranką, rašo neprisistatęs skaitytojas. „Jūs man spaudėt, nes maniškė ne didesnė už tris jūsų pirštus. Ar turite lygiaverčių rankos paspaudėjų, gal ir jums yra tekę pasijusti taip, kaip man spaudžiant jūsų ranką?“ – klausia skaitytojas.
– Aš prie didelių rankų esu įpratęs. Varžovai yra panašaus sudėjimo, rankos panašios. Didesnių už mano nėra daug, neteko man bent jau matyti.
– O Žydrūno Savicko?
– Mano didesnė. Su Arvydu Saboniu mano rankos panašios.
Šlovinga karjera:
Penkiose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs V.Alekna du kartus džiaugėsi auksu (2000 m. Sidnėjuje ir 2004 m. Atėnuose), kartą – bronza (2008 m. Pekinas). Šiemet Londono žaidynėse jis buvo ketvirtas, o debiutinėje olimpiadoje 1996 m. Atlantoje – penktas.
V.Alekna yra dukart pasaulio čempionas (2003 ir 2005 m.). Dar du sykius jis planetos pirmenybėse iškovojo sidabrą (1997 ir 2001 m.).
Europos čempionatuose vienas geriausių visų laikų Lietuvos lengvaatlečių turi visos spalvos apdovanojimus: aukso (2006 m.), sidabro (2002 m.) ir bronzos (1998 m.).
Pernai (2011 m.) disko metikas triumfavo „Deimantinės lygos“ varžybose.
Šalies čempionu V.Alekna tapo dešimt kartų, o geriausiu Lietuvos sportininku buvo išrinktas keturis sykius.
V.Aleknai vis dar priklauso olimpinis rekordas (69,89 m) ir antras geriausias visų laikų rezultatas pasaulyje (73,88 m). Planetos rekordininkas yra vokietis Jurgenas Schultas (74,08 m).
