Kaip buvusiam „vienam iš trijų“ valstybės pareigūnų sekasi dirbti po to, kai jo svarba krito 47 kartus iki „vieno iš 141-o“? Kokia jo vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos ateitis? Kaip „prisikėlėliai“ vertina dabartinę valdančiąją koaliciją? Ar sunku dirbti viename darbe su žmona? Ar A.Valinskas gelbės Kauno zoologijos sodą?
Atsakymai į šiuos ir kitus skaitytojų klausimus – tiesioginėje 15min.lt konferencijoje.
– Pone Arūnai, kam tokiam turtingam ir populiariam žmogui, kaip jūs, prireikė politikos? Iki šiol taip ir neaišku – jūs idealistas ar lobistas? (Asta iš Gargždų)
– Kadangi gyvenime buvau pasiekęs tiek, kad turėjau ne tik sau, bet ir kitiems, pasukau į politiką. Esu idealistas ir ne visi, atsidūrę mūsų partijoje bei frakcijoje, norėjo sutikti su tokiu požiūriu.
Esu idealistas ir ne visi, atsidūrę mūsų partijoje bei frakcijoje, norėjo sutikti su tokiu požiūriu, – sakė A.Valinskas.– Gerb. pone A.Valinskai, kodėl Jūs, neturėdamas jokios praktikos politiniame gyvenime ir nesuvokdamas politikos veikimo mechanizmo, kandidatavote į Seimo pirmininko postą? Ar nemanote, kad šis žingsnis buvo per drąsus? Ačiū. (Jūratė)
– Dėkoju už klausimą, bet manau, kad žmogus, 20 metų nebuvęs visai be politikos (mes dirbome su įvairiomis laidomis, taip pat politinėmis, be to, turiu teisinį išsilavinimą, kas yra privalumas dirbant šiame poste), nemanau, kad padariau ką nors antgamtiško. Nesulaukiau tokio klausimo, ką Valinskas dirbdamas šiame poste padarė. Manau, kai kurios politinės jėgos, kurios nebuvo patenkintos esama padėtimi, užkulisiuose sužaidė tą žaidimą, kurį pavadinčiau „Pašalinkim Valinską ir krizė pasibaigs“. Kaip rodo dabartinė situacija, problemos ne tik neišsisprendė, bet ir gilėja. Nors esame jauna politinė jėga, esame pakankamai subrendę dirbti sunkiu Lietuvai metu.
– Kokie jausmai apėmė, kai iš Seimo pirmininko posto buvote pašalintas ne dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių buvo surengtas balsavimas? Kaltino vienu, o posėdžio metu kalbėjo apie visai kitus dalykus – bendravimo būdą ir pan. (Donatas V.)
– Tai tik dar kartą įrodo, kad kaltinimai buvo laužti iš piršto. Kaltinimai buvo leidžiami kaip muilo burbulai: pradėjus bliūkšti, pučiamas naujas. Atstatydinus pasibaigė visi tie skandalai, nors buvo vos ne laisvės atėmimu grasinimų... Kad pasitrauksiu iš posto, buvo aišku dar liepos 15 dieną. Mes sukūrėme atskirą frakciją, 7 narių, ir dar tada pasakiau, kad su tokia maža frakcija vadovauti Seimui neįmanoma. Prasidėjus užkulisiniams žaidimams, buvo priimtas sprendimas, kad tokioje vietoje pasitraukimas duotų kažkam iliuziją, kad „kažkuo gal ir kaltas“. Kai kreipiausi į Seimo frakcijas, kad jei turi klausimų ne iš spaudos citatų, o man asmeniškai, aš galiu atsakyti. Klausimų nesulaukiau. Nuosprendis buvo padarytas iš anksto. Mano kalba iš tribūnos buvo daugiau nei mano pasiteisinimas, o atsisveikinimas. Šiandien kaip tik labai įdomus sutapimas: iš Etikos ir procedūrų komisijos posėdžio pacitavau pono A.Sacharuko atsakymus, neva jis manęs nekaltino. Dalis komisijos narių tuomet ir klausė: už ką mes Seimo pirmininką „nuėmėme“.
– Gerb. Valinskai, ar užkasėte karo kirvį su Sacharuku? (Aleksas)
– Aš niekada jo nebuvau iškasęs... Yra tokia melo lavina šioje vietoje, kai norėjau sudėlioti taškus ir pasakyti: „Sustokit, pažiūrėkit, šis žmogus meluoja.“ Pažiūrėkit į paprastą situaciją: vieną valstybės vadovų apkaltina, kad jis inicijavo valstybės informacijos nutekinimą. Tai veika, už kurią numatyta bausmė Baudžiamajame kodekse.
– Ar tapus vienu iš 141-o, o ne vienu iš trijų, nekyla noras padėti Seimo nario mandato ir grįžti į pramogų pasaulį? (Inga) Ar manote, kad dabartinis sukurtas politiko įvaizdis leis tai padaryti? (Vilnietis Arvydas)
– Manau, politinė įtaka, kurią turėjo mūsų frakcija, buvo viena. Ne buvimas poste lemia norą dirbti ar nedirbti Lietuvai. Atvirkščiai, dabar užsidegimas dirbti dar padidėjo. Dirbdamas Seimo pirmininko poste pastebėjau daug dalykų, kurie nepastebimi rinkėjų, žurnalistų. Ta neteisybė, darbo metodai mane ne tai kad nustebino, bet pašiurpino. Manyje kaip tik padaugėjo noro tai pakeisti. Dėl pramogų verslo, kad ir kaip gaila, net ir tokiu valstybei sunkiu metu, ypač Seime, šou verslo apraiškų yra gerokai daugiau nei TV, estradoje ar popscenoje. Vadinamojo šou pasaulio bangos yra tokia apžėlusi bala, palyginti su tais uraganais, kurie dedasi politikos arenoje.
Kol kas galvoju, kiek daug darbų dar liko nepadaryta. Ką ruošiuosi daryti po trejų metų, dar tikrai negalvoju. Mano tikslas tikrai nėra baigti ir keisti, grįžti į vieną ar kitą.
– Kaip baigėsi istorija dėl parašų klastojimo tamstai balotiruojantis į prezidentus? (Algis)
– Šiaip skaičiuojama, kad gali būti apie 20 proc. netinkamų parašų. Jei neklystu, D.Grybauskaitės iš 36 tūkst. buvo, rodos, 6 tūkst. Iš tų duomenų buvo pateikta, kad keli šimtai mūsų turėtų parašų neatitiko reikalavimų.
Aš ir taip žinojau, kad tie parašai yra tikri, o kandidatūrą atsiėmiau ne dėl abejonių dėl parašų. Šioje vietoje sprendimas duoti partijos skyriams labai konkretų darbą, uždavinį tiesiog turėjo parodyti, kiek ir kaip partijos ir kurie skyriai sugeba mobilizuotis per gana trumpą laiką labai konkrečiam darbui. Tuomet padarėme išklotinę ir pažiūrėjome, kaip kas atliko darbą. Tai, kad iškėliau kandidatūrą, nebuvo tikslas siekti šio posto.
– Būtų įdomu sužinoti, ką konkretaus padarėte per tą laiką, kurį esate Seime (prašome atsakyti
ne teoriškai, o konkrečiais pavyzdžiais)? (Zita)
– Mes sprendėme klausimus, kaip optimizuoti Seimo darbą. Sausio 9 dieną Seimo valdyboje kėliau klausimą, kaip panaikinti vieno iš trijų Seimo padėjėjų klausimą. Dabartinė Seimo pirmininkė tam nepritarė. Taip pat liūdnai pagarsėjusi „Gremintos“ istorija dėl viešojo maitinimo, kur valstybei kainuodavo ne vieną šimtą tūkstančių litų per metus, kuriuos mes turėjome primokėti. Buvo ir kitų įstatymų projektų, bet tai labiau specializuoti. Tie darbai, kuriais užsiima Seimo pirmininkas, ir turi būti mažiau matomi. Sveikinu ponią Ireną su tuo ryžtu, kurio ji ėmėsi, tačiau ji nedaro nieko tokio, ko nebūtų padarę kiti pirmininkai. Tik ji turi gerą viešųjų ryšių agentūrą...
– Ar įmanoma protu suvokti, kad tipiškas lietuvis, gaudamas oficialiai 800 Lt (atskaičiavus mokesčius lieka apie 650 Lt), turi mokėti mokesčius, pirkti maistą, rūpintis šeima? (Zita)
– Atvirai šnekant, valstybė dabar yra tokioje situacijoje, kad reikia žiūrėti ne į situaciją, o galvoti, kaip ją pakeisti.
– Žinote, kiek kainuoja litras pieno ir kepalas duonos?
– Nežinau, nes šiuos pirkinius namo dažniausiai parsiveža Inga Valinskienė.
– Jei jaunimas yra Lietuvos ateitis, tai kodėl tada Jūsų sūnus mokosi užsienyje, o ne Lietuvos aukštojoje mokykloje?
– Jis pasirinko kelią, kuriuo eidamas įgytų daugiau specialiųjų žinių, kurias pasiryžęs atiduoti tėvynei Lietuvai. Šiuo metu jis studijuoja Japonijoje, nes, be politologijos ir diplomatijos, yra pasirinkęs japonų kalbą. Manau, žmogus turi tikslą, jis pasirinko gyvenimo kelią, ir aš manau, kad tai yra labai teigiamas pasirinkimas visų jaunuolių, kurie norėdami būti naudingi tėvynei siekia geriausių žinių visame pasaulyje. Turiu nuliūdinti skeptikus, neva išsiunčiau vaiką, kad man būtų ramiau. Jis pats taip nusprendė ir pats yra pasiryžęs grįžti ir dirbti čia.
– Kaip vertinate bendrą Lietuvos politinę situaciją, ar vis dar yra nors koks pagrindas kalbėti apie politiką, partines ideologijas? (Donatas V.)
– Manau, kad po 20 metų mūsų politinė sistema, kaip ir visa valstybė, laiko labai sunkų egzaminą. Klausimas, ne kokie mes atėjome iki šio taško, o kokie išeisime, kiek būsime įdomūs pasauliui, kaip jis į mus žiūrės. Didžiausia problema lieka ta, nuo kurios bėgome pasitraukdami iš Sovietų Sąjungos, – mūsų didžioji kaimynė. Dalyvaudami toje savotiškoje sandūroje Rusijos ir Vakarų pasaulio, pasaulėžiūrų skirtumai, žmogaus teisių vertinimo skirtumai – mes nuo to nepabėgome.
– Deklaravote, jog partija eis ne į kairę, dešinę, o tiesiai. Ar tokia ideologija išliko?
– Pagal pažiūras esame centro jėga, labiau liberalūs. Bet vienos ar kitos ideologijos išpažinimas negali išgelbėti nuo problemų. Gali išgelbėti specialistai. Ne tiek nereikalingas valdininkų skaičius, ne perteklius yra didžiausia bėda, kiek tų pačių dirbančiųjų valstybės tarnybose nekompetencija, nesugebėjimas. Dabar aukščiausi valdininkai skiriami ne pagal sugebėjimus, o pagal partinius požiūrius. Dabar ateina nauja politinė jėga, prasideda valymai. Man jie primena raganų medžioklių laikus... Gal laikas baigti? Užaugo nauja karta, kuri gimė, nauja karta, kuri nepamena tų laikų.
Lietuvą valdo tam tikrų oligarchinių ir politinių grupių interesai– Kaip manote, kas valdo Lietuvą? (Donatas V.)
– Lietuvą valdo tam tikrų oligarchinių ir politinių grupių interesai. Manau, tie žmonės, kurie sugeba skaityti tarp eilučių, supranta, apie ką kalbama. Neįvardydamas konkrečios grupės, galiu duoti konkretų pavyzdį. Pasirinktas modelis, kaip turime išlikti atominės energetikos valstybė, ir dabar jis keičiamas. Nesu nei LEO LT šalininkas, nei priešininkas, esu kritiškas šiam projektui. Tačiau mes naikiname galimybę statyti atominę elektrinę, neturėdami jokių alternatyvų. Tai suteikia Rusijai ar tai pačiai Baltarusijai galimybę kalbėti apie alternatyvią elektrinę. Net dvi. Mes patys savo balsais atmetėme galimybę ją statyti. Yra kalbama apie partnerius, investuotojus iš užsienio. Kaip gali didelė kompanija, valdanti milijardus, dešimtis Lietuvos biudžetų, vertinti savo galimybes dalyvauti šiame projekte, kai pasikeitus politinei jėgai, patys balsavome „prieš“ savo investuotojus.
– Koks Jūsų požiūris į konservatorių atvirą flirtą su oficialiais „priešais“ – „darbiečiais“? (Tomas G. )
– Tai nebuvo flirtas. Tai buvo konservatorių bandymas išspręsti vidines problemas „darbiečių“ sąskaita. Pateikę biudžeto apmatus konservatoriai patys suprato, kad net jų nemaža dalis nebalsuos „už“. Aš ir paklausiau premjero, jei net mažesnieji 100 proc. balsuoja „už“, o 10–20 konservatorių „prieš“, juk vis tiek neužtenka. Todėl jie kvietėsi partnerius iš šono. Tačiau tai buvo klaida ir suteikta puiki viešųjų ryšių platforma patiems „darbiečiams“. Konservatoriai parodė savo sutrikimą, nežinojimą, ar turi savųjų palaikymą... Didžiausios koalicijos problemos yra didžiausioje frakcijoje.
– Ar nebuvo svarstoma galimybė tiesiog susitaikyti su L.Diniaus „vienalietuviais“ ir juos parsivilioti atgal? (Inga)
– Nesu iš tų, kurie priėmę sprendimus juos keičia. Per trumpą laiką pakankamai pažinau tuos žmones, kad priimčiau sau ir partijai skaudų, bet būtiną sprendimą. Šioje vietoje mūsų požiūris aiškus: koalicija turi pakankamai balsų, kad išspręstų svarbiausius klausimus. Nei mes, nei liberalai neinicijavome kvietimo „darbiečiams“. Mes tiesiog neprieštaravome konservatoriams pradėti jų flirtą.
– Prieš atstatydinimą kalbėjote apie „vieną verslo struktūrą“, kuri siekė nuolaidų, norėjo „valstybę privatizuoti“, ministerijas, apie „lėlininkus“... Po kurio laiko interviu Žinių radijui pareiškėte, jog tai su Gediminu Žiemeliu susiję asmenys. Ar tai kaltinimas konservatoriams? Kodėl likote koalicijoje su konservatoriais? (Gediminas G.)
– Pirmiausia klausime turbūt minimas G.Žiemelis. Galiu pakartoti, buvo didžiulis spaudimas priimti kai kuriuos sprendimus ar priimti į vieną kitą postą žmones. Tie interesai niekur nedingo ir dabar. Tik galiu pasakyti, kad tai ne vienintelė oligarchinė struktūra. Tai daugiausia reiškėsi per tuos žmones, kurie sudėjo daugybę energijos ir pinigų, šmeiždami ir kaltindami mane, anuomet kaip Seimo pirmininką, nebūtais dalykais. Aš pasakiau, kad sprendimas nebebūti Seimo pirmininko poste buvo priimtas gerokai anksčiau negu buvo balsavimas Seime – tai buvo liepos 15 dieną. Mes bandėme stabilizuoti situaciją frakcijoje ir partijoje. Tai nieko ypatinga politikoje.
– Kodėl būdamas Seimo pirmininkas ėmėte tik minimalią algą, o tapęs paprastu Seimo nariu – jau visą? (Inga)
– Manau, Seimo pirmininko pavyzdys turėjo paliesti ir daugiau Seimo narių. Tuomet nebuvo jos populiarios. Tačiau dabar staiga visi atsivertė, mažinasi algas... Nemažai buvo spekuliatyvių tokių kreipimųsi, nes mes prieš teikdami iš to fondo labdarą, esame susidūrę su spaudos inicijuotais kreipimaisis, kai žmonės buvo įkalbinami. Vieną dieną skambina moteris, tokiu vos ne verkiančiu balsu atsiprašo: „Mes kreipėmės su rimta problema į jus padėti ir jūs padėjote mums, bet šį inicijavimą kreipimosi mums pripiršo laikraštis, pažiūrėti, kaip bus...“ Tokie žaidimėliai, kad viskas, ką darai, yra blogai... Galbūt reikėtų baigti tuos kaltinimus... Pirma problema buvo, iš ko Valinskas gyvena. Dabar – kodėl ima visą algą... Gal baikime tuos kaltinimus...
– Ar jums neatrodo, kad Jūsų ir taip nekokį įvaizdį gadina komandos nariai: šokanti žmona, kuri vienoje laidoje buvo demaskuota, kad nekalba angliškai, nors anketoje nurodė priešingai, ir apsimelavusi bei apsivogusi Asta Baukutė? (Zita)
– Dėl Astos, manau, Etikos ir procedūrų komisija atsakė į tuos kaltinimus. Dėl jos melavimo ir apsivogimo, jei tai buvo padaryta, tai turėtų įrodyti ne straipsnis. Tai turi įrodyti atsakingos institucijos. Pati Asta jau yra kreipusis dėl to. Šeiminė problema, kai jos vyras Kęstutis šiek tiek paslydo, visi mes ne šventieji... Žinau, kad jis dėl to smarkiai krimtosi, tačiau kol vyksta tyrimai, nenoriu komentuoti. Dėl šokančios žmonos, manau, mes galime kelti klausimą, ar teisingai Seimo nariai žvejoja, medžioja... Ar gali D.Teišerskytė sėdėti „Žvaigždžių duetų“ komisijoje... Manau, žmogus, kuris turi laisvalaikį, norą, užsidegimą, gali dainuoti, šokti. Jis yra toks pat žmogus. Net tapęs Seimo nariu, žmogus eina į tualetą. Pagal lankomumą Ingos geriausias lankomumas tiek Seime, tiek komitete.
– Ar nesigailite, kad sukūrėte partiją su tokiu kontingentu? (Adolis M.)
– Jau anksčiau pripažinau, kad bilietus reikėjo tikrinti atidžiau. Tačiau pabrėžiu: nė viena partija neišvengė tos „didelės sėkmės“ problemų. Tačiau tie procesai pas mus truko ne 2–3 metus, o jau per pirmus metus pareiškėme norą išsigryninti.
– Prieš rinkimus žadėjote, kad su jumis per krizę bus linksmiau. Ar tikrai dabar linksmiau? (Gedutis)
– O ne linksmiau? Manau, linksmiau. Žmonėms siūlyčiau pasiskaityti, kaip viskas vyko anksčiau ir kaip dabar ramiai vyksta, manau, tai sukels šypseną.
– Aš suprantu, kad buvo laikas, kai dėl visko buvo galima (kai kam to reikėjo) kaltinti A.Valinską. Sunku gyventi – kaltas Valinskas, pradūrei padangą – vinių pribarstė A. Valinskas, bet aš ne iš tų, kur nurašo viską ant A.Valinsko. Bet vis dėlto klausimas būtų toks... kai ėjote į rinkimus, sakėte, kad vėliau pasitrauks visos žvaigždės ir į jų vietas ateis specialistai, tai kur tie jūsų žadėti specialistai? (Justas J.)
– Kai kurie specialistai, parinkti dirbti tam tikroms struktūroms, dabar yra kitoje barikadų pusėje. Tenka tai pripažinti. Tie žmonės, kurie buvo reitinguoti, ir profesionalai vis dėlto pateko. Mums dažnai klijuojama šoumenų etiketė – viena iš tokių dirbtinio žeminimo tendencijų. Anksčiau nė vienoje frakcijoje buvę dainininkai, žurnalistai nekėlė tokių emocijų. Pažiūrėkime dabar, kiek yra žmonių, su kokiu išsilavimimu kad ir mūsų mažojoje frakcijoje: du su ekonominiu išsilavinimu, vadybininkai... Tie, kurie nenori matyti jų, ir nematys, galima užsidėti rožinius akinius ir viską matyti rožine spalva...
– Kaip įsivaizduojate savo vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos ateitį? Visuomenės apklausos rodo, jog partija praktiškai neturi žmonių palaikymo. Ar nebus taip, jog pasibaigus šiai parlamento kadencijai partija tiesiog išnyks iš Lietuvos politikos žemėlapio? (Tomas G.)
– Daug kas norėtų, kad taip atsitiktų. Galiu pasakyti, kad mes dabar labai rimtai revizavome žmones, kad nebūtų atsitiktinių. Paaiškėjo, kad kai kurie skyriai buvo įsteigti fiktyviai. Yra akivaizdžių pažeidimų... Labai rimtai ėmėmės darbo prieš savivaldos rinkimus ir nesiruošiame niekur trauktis, kaip kažkas norėtų. Ruošiamės dirbti, o visa kita priklausys nuo rinkėjų valios. Protingi žmonės, kurie moka skaityti tarp eilučių, puikiai supranta, kurioms partijoms naudinga, kad centro išvis nebūtų arba kad būtų mažiau, arba, atvirkščiai, daug, kad susiskaldytų. Mūsų lieka tas pats užsidegimas mėginti keisti tą sistemą, kuri atkeliavo iš tos Tarybų Lietuvos priešpriešos, kai buvo tik „blogieji“ komunistai ir „gerieji“ sąjūdininkai. Politika nėra tik dvi spalvos, jų yra daugiau.
Būna, ryte, kai atsikeli ir pats pagalvoji – koks velnias mane nešė į tą galerą– Mačiau, kad daug rūkote – ar visada rūkėte, ar cigarečių prireikė tik patekus į Seimą? Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl tabako akcizo didinimo 50 proc. atidėjimo? (Simonas)
– Dėl akcizų negaliu komentuoti, dabar komitetuose vyksta svarstymai. Dėl rūkymo – ir anksčiau leisdavau sau parūkyti. Nesutinku, kad galima pastebėti mane daug rūkantį. Man dažnai pavydi tie užkietėję rūkaliai: galiu dieną dvi nerūkyti, paskui surūkyti tris keturias per dieną... Tai kaip pokalbis prie kavos puodelio... Šiuo atveju pokalbis prie cigaretės niekuo nesiskiria. Bet tiems, kuriems cigarečių akcizas gali kirsti smarkiai per kišenę, derėtų pagalvoti apie sveiką gyvenimo būdą.
– Ar nesunku dirbti viename darbe su žmona? (Tomas K.) Ar žmona jūsų nekeikia, kad įvėlėte į politiką? (Vilma)
– Jei sakyčiau, kad dėl to nepriekaištauja, būčiau neteisus. Šiandien ryte, lipdama iš lovos, nes mes kartu važiavome į komiteto posėdį... Būna, kad ryte, kai atsikeli, ir pats pagalvoji: koks velnias mane nešė į tą galerą. Bet buvo laikai, kai 20 metų kasdienybė buvo koncertai. Iš šalies gal atrodo, kad ateini, pasimaskatuoji, tau visi ploja... Bet žmogus, kad ir kur dirbtų, neišvengdamai rytais pagalvoja, „kaip gerai būtų šiandien nieko nedaryti“. Kad ir ką dirbtum, visi mes taip pagalvojame... Tai ir Inga paprieštaravo šįryt, sakė: „Kur tu mane atitempei.“ Nei su žmona, nei su kitu žmogumi nėra sunku dirbti, kai jis yra bendramintis ar bendražygis.
– Ką turėjo omenyje Inga Valinskienė sakydama, kad jos vyras jau seniai miega ramiai? (Vidmantas K.)
– Čia tiesiog yra pasakymas, kad miega ramiai dėl tų galimų inspiracijų. Šiaip aš neramiai miegu. Beveik metai politikoje bus ir tas pasikeitęs gyvenimo ritmas... Aš dar nesu prie jo adaptavęsis. Būna naktų, kai naktinėju iki 5–6 ryto... Bet organizmas jaunas, viskas gerai.
– Ar politinė karjera pakenkė asmeniniams santykiams, kaip kadaise pranašavo Jums vienas ekstrasensas? (Daiva)
– Atvirkščiai – padėjo. Kartais duodamas interviu, jei nuotaika žaisminga, lepteli kokią linksmesnę frazę. Ir kai ta frazė tampa antrašte, žmonės mano, kad Valinskai skiriasi. Mes visuomet buvome tokie, kurie žvelgia į ateitį, vienas į kitą. Tai, kad ji pasiryžo eiti kartu, nesakyčiau, kad dėl to pradėjau daugiau mylėti, – jau nėra kur daugiau. Tiesiog prie to atvedė bendras gyvenimas...
– Kokioje įmonėje dirba jūsų žmona, kai garsina filmus? Norėčiau dirbti tokį darbą, kur galėčiau panaudoti savo balsą. Gal galite rekomenduoti, į ką man kreiptis? (Danielė)
– I.Valinskienė nedirba jokioje įmonėje. Ji laisvalaikiu, norėdama neprarasti įgūdžių (dainininkas juk negali nedainuoti), sutarė, kad neatlygintinai po seriją per savaitę SDI įgarsina... Žmogui, kuris nori tai padaryti, gali kreiptis į atskirus prodiuserius, pvz., jei TV3 – į SDI, LNK patys garsina... Jei tenkins atlyginimai ir jei yra puikūs duomenys, galės mėginti dirbti šį darbą. Latvija turi įstatymą, kad Seimo narys gali eidamas pareigas užsiimti veikla, kuria neužsiimdamas praras savo įgūdžius. T. y. gydytojai, sportininkai, dainininkai ir t. t. Latvija yra maža tauta, kaip ir mūsų, taigi kurti tiems, kas gali, būtų neteisinga uždrausti. Man atrodo, šioje vietoje būtent mums taikomi dvejopi standartai ir reikalavimai... Kažkam naudinga bėgti nuo rimtų problemų, slėpti jas būtent tokiais dalykais. Visiems buvo aišku, kad krizė atėjo su Valinsku, tai po rugsėjo 15-osios turėjo viskas pasikeisti. To negirdėjau...
– Baltupių vidurinėje mokykloje jus vadino Rėksniu. Už ką? Ar ir politikoje pateisinate šią pravardę? Jei ne, tai kokia pravardė jums tiktų? (Petras iš Karmėlavos)
– Turėjau daugybę pravardžių. Dabartinė dažniausiai vartojama – Valius. O būdavo visokių... pradinėse buvau vadinamas Lokatoriumi, nes buvau kirptas trumpai ir didelėmis ausimis... Buvau ir Žąsinas Moliūgas, nes teko vaidinti tokiame spektaklyje. O Rėksnys prilipo po sporto rungtynių, nes ten buvau kone garsiausias. O įsitvirtino, kai eidavome į „Žalgirio“ stadioną. Aš buvau vienas iš tų rėksnių, kurie duodavo skanduotės toną. Dabar, politikoje, manau, tiktų Valius – žmogus, kuris turi ryžto, idėją, užsidegimo, nors daug kas norėtų, kad mes tai pamirštume ir kad apskritai mūsų nebūtų.
– Jums atėjus į politiką, daugelis buvusių bičiulių kalbėjo, kad tapote arogantiškas. Kas tai: savigynos forma ar realus pasikėlimas? (Antanas)
– Nebuvau, nesu ir niekada netapsiu arogantiškas. Nežinau, kas tie bičiuliai. Aš juos laikau tik pažįstamais. Manau, norint pribręsti draugystei, reikia laiko. Yra labai gera patarlė: „Nori žmogų mušti, lazdą visada rasi.“ Jei nori žmogų matyti reiklų, matysi reiklų. Nori arogantišką, matysi arogantišką... Aš ir pramogų versle buvau vadinamas arogantišku, nes buvau reiklus. Galiu pasakyti, kad ir tada, ir dabar esu populiarus, bet ne mėgstamas.
– Kiek kartų per dieną pasakote „nafig“ ir ar jūsų sūnūs keikiasi? (Cekava)
– Šio žodžio aš išvis nepasakau nė karto per dieną. Tai yra personažo sakomas žodis, kaip ir anuomet V.Uspaskichas nesakydavo „Blin, geras vaizdzialis“, – tai sakydavo Agurkichas. Pats Viktoras, tai pamatęs, būdamas žaismingas, vėliau įtraukė šią frazę į savo vartojamas. Man „nafig“ nepatinka, aš jo nevartoju, vartoju lietuviškus žodžius ar keiksmažodžius. O sūnūs, esu girdėjęs, nusikeikia, ypač jaunėlis, rusiškai. O vyresnėlis išėjo visą rusų kalbos lobyno mokyklą, kai važiavome su „linksmąja kompanija“, Marijonu ir kitais...
– Lapkričio 28 dieną bus Jūsų gimtadienis. Kaip švęsite? Ar dėl to praleisite Seimo posėdžių? (Diena)
– 28 diena yra šeštadienis, nepraleisiu. Ir praėjusį kartą per savo gimimo dieną buvau Seime. Yra man tekę dirbti ir tiesioginiame eteryje, ir kituose renginiuose per gimtadienį. Kaip švęsime? Man labiausiai patinka, kai viskas vyksta improvizuotai, ne pagal scenarijus. Gyvenime esu rengęs tiek konkursų, švenčių pagal scenarijus, kad sau šventės daryti pagal scenarijų tikrai nenoriu.
– Ar kompleksuojate dėl savo plikės? Gal naudojate kokius tepaliukus plaukų augimui stimuliuoti? (Aistė)
– (Juokiasi.) Ne, nenaudoju, kadangi pradėjau plikti, tai yra paveldėtas bruožas. Esu gerokai aukštesne kakta negu mano tėtis, tai čia aš jį gerokai aplenkiau. Tepaliukų niekada nenaudojau, nors kai kakta pradėjo aukštėti, labiausiai tuos tepaliukus norėjo įbrukti mama, nes... Na, kas gi tokį paims...
– Žinau, kad esate gyvajai gamtai neabejingas iniciatyvus žmogus. Ar negalėtumėte imtis iniciatyvos organizuojant normalią valdišką talką visomis prasmėmis Kauno zoologijos sodui gelbėti: skubus auditas, finansinių resursų paieška, bent jau avariniais laikomų voljerų renovacija. Ši a.a. prof. Ivanausko įkurta institucija jokiais būdais neturėtų būti sužlugdyta, kas patyliukais jau daugelį metų daroma. (Saulius P.)
– Nemanau, kad talka išgelbėtų. Šiuo atveju reikalingas ūkiškas požiūris, noras valstybėje rasti pinigų. Galiu pasakyti kritišką, bet nepopuliarią frazę: tokių žvėrių, kokius dabar ten mato vaikai, tikrai geriau, kad nematytų. Tad arba raskime lėšų tai sutvarkyti, arba geriau nekankinkime žmonių ir negąsdinkime jų tokiais vaizdais. Tos problemos juk ne dabar atsirado... Yra ir gerokai šiauresnėse šalyse zoologijos sodų, kurie užtikrina puikų tropinių gyvūnų laikymą. Tai gal atlikime ir paslaugų finansinį ar net idėjų auditą – kaip gerinti, ką daryti. Nes jei dabar atlikę auditą vėl skirsime tam tikrą sumą, jie bus pravalgyti...
– Kokie jūsų santykiai su Žvaguliu, kai žlugo bendras verslas Margaritos saloje? (Asta)
– Jis nežlugo, o tik netikri žmonės dėl tokių nepasiteisinusių lūkesčių ima kaltinti vienas kitą ir išsiskiria. Kadangi mes kartu įlipome į tą verslo vagoną, kartu ir važiuojame. Nepasiteisinus barui, jis išnuomotas ir visa veikla užsiima tie žmonės, kurie išsinuomojo. Žilvinas kaip tik laukia, kad pradėsiu kaltinti jį, jog jo iniciatyva buvo patikėtas darbas jo atžaloms... Jie per jauni tam. Aplink linksmybės, visi linksminasi, jūra, merginos... Tu per jaunas, kad galėtum nuo visų tų pagundų susilaikyti. Aš šioje situacijoje suprantu juos žmoniškai ir suprantu Žilviną tėviškai.
– Ar Vincas Babilius jums iš tiesų tarnauja, kaip rodo „Dviračio žynios“? (Cekava)
– (Juokiasi.) Galiu pasakyti, kad nei Vincas man tarnauja, nei nešioja brendžiuką. Realiai, jei tenka pakelti taurę, šiuo metu tai dažniausiai yra taurė baltojo vyno, o jei stipriau, – tekila. Gėrimus rikiuočiau taip: tekila, baltasis vynas ir raudonasis vynas.
– Kokia sporto šaka žavisi ponas Valinskas? Kaip labai? (Aurimas)
– Žaviuosi net keliomis sporto šakomis, pirmiausia – futbolas, patinka regbis, amerikietiškasis futbolas... Žinoma, krepšinis. Labai patinka sirgti už Lietuvos rinktinę, kai ji dalyvauja tarptautiniuose turnyruose. Tačiau žinodamas visų pastarųjų dešimtmečių reitingus, galiu pasakyti, kad iki religijos krepšiniui dar labai labai toli. Galėčiau padaryti tokią sportinę trejybę: krepšinis, futbolas, ledo ritulys.
– Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai, be žvejybos Norvegijoje? (Asta iš Klaipėdos)
– Be žvejybos Norvegijoje, yra ir žvejyba Lietuvoje... Žinoma, kai dygsta grybai, nėra jokių žvejybų... Turime draugą, pas kurį yra tradicija pavėžiauti... O toliau visą laiką užima knygos. Bet jų skaitymą laikau labiau ne laisvalaikiu...
– Kiek netikėtai nuskambėjo pranešimas, kad parlamentarų olimpiadoje žaisite šachmatais. Paskui persigalvojote. Kodėl? (Petras iš Karmėlavos)
– Esu dalyvavęs ne vienose šachmatų varžybose. Tas pomėgis liko, jis ir dabar yra. Aišku, norint žaisti intensyviai turnyre, reikia daug treniruotis. Šachmatai nėra ta sporto šaka, kad būtų man nauja. Gal kam nors keista, kas to nežinojo... Kodėl nevykau? Ruošiant kelionę reikia iš anksto pateikti pavardę valdybai. Tačiau kai buvau pateiktas, turėjau vykti į kitą šventę – I.Starošaitės jubiliejus... Todėl ir atsisakiau.
– Kokią mašiną šiuo metu vairavote? Koks buvo pirmas jūsų automobilis? (Cezaris)
– Pirmas buvo VAZ 21001. Pilkas, nenaujas, dar itališkas, su „vėberiu“ (tie, kas važinėja, žino, ką tai reiškia). Dabar važinėju „VW Multivan“, čia tas legendinis autobusėlis, kuriuo mes nepasidalijome kelio su troleibusu, kurį vairavo G.Kirkilo brolis... Galiu pasakyti, kad iš visų turėtų automobilių pagal funkcionalumą šis yra pats geriausias ir šauniausias.
