Pasak I.Šidlauskaitės-Stripeikienės, su probleminėmis šeimomis bus dirbama 10-tyje apskričių. Iš pradžių ten bus atrinkta po 20 šeimų, su kuriomis darbuosis vietos psichologai ir socialiniai darbuotojai.
– Apie Norvegiją pas mus dabar labiau šnekama kaip apie šalį, kur be skrupulų atiminėja vaikus iš šeimų. Kodėl būtent šios šalies modelis perimamas?, – 15min.lt paklausė I.Šidlauskaitės-Stripeikienės.
– Lankydamasi mokymuose Norvegijoje mačiau kitokią situaciją. Lankėmės Drameno mieste, kur dirba šį pagalbos šeimoms modelį taikančių psichoterapeutų grupė.
Jie konsultuoja šeimas, kurioms jau negali padėti iki tol su jais bendravę socialiniai darbuotojai ar psichologai. Taigi jie turi patirties dirbti su labai sudėtingomis problemomis. Taip pat ši šalis pasirinkta ir dėl to, kad projektą remia Europos ekonominės erdvės 2009–2014 m. ir Norvegijos finansinis mechanizmas.
– Vadinasi, nėra taip, kad norvegai iš netvarkingų šeimų tiesiog paima vaiką ir atiduoda jį globoti kitiems, o tėvus palieka likimo valiai?
– Ta specialistų grupė, pas kurią mokėmės, dirba su šeimomis, kuriose yra ir tėvai, ir vaikai. Nors jos patiria sunkumų, bet atžalų nepraradusios. Manau, kad kalbos apie masiškai ir be priežasties atiminėjamus vaikus šioje šalyje yra perdėtos. Mums neteko bendrauti su vaikų teisių gynimo tarnyba, bet matėme, kad valstybė skiria labai daug lėšų ir pastangų pagerinti šeimos psichologinį klimatą.
Mums neteko bendrauti su vaikų teisių gynimo tarnyba, bet matėme, kad valstybė skiria labai daug lėšų ir pastangų pagerinti šeimos psichologinį klimatą.
– Koks tai modelis, kaip jis veikia?
– Patiriančios labai didelių sunkumų šeimos siunčiamos į Drameną, kuris yra netoli Oslo. Valstybė finansuoja jų kelionę. Žmonės apgyvendinami bute. Ten juos kasdien dvi savaites lanko psichoterapeutas ir dirba po 8 val. Tokioje intensyvioje terapijoje dalyvauja visi: tėvai, vaikai, kartais ir seneliai, jei jie šeimoje yra labai svarbūs. Būna, kad psichoterapeutas siunčiamas į vietą, kur gyvena problemų turinti šeima. Specialistas bando surasti būdus, kaip vienyti šeimą, kad ji pasijaustų komanda, atsirastų glaudus tarpusavio ryšis.
– Kokios dažniausios šeimų problemos Norvegijoje?
– Ten daugiausiai rūpesčių turi imigrantai. Jie gyvena nuolatinio streso būsenoje, nes pasikeičia aplinka, kultūra. Tai paveikia ir šeimos santykius.
Norvegai gana uždari, mažai bendrauja, linkę kaupti neigiamas emocijas savyje. Todėl ten vienu metu, kaip ir pas mus, buvo gausu savižudybių. Valdžia ėmė labai skatinti bendruomeninę veiklą, kad žmonės kuo daugiau bendrautų, nebūtų užsidarę su savo problemomis namuose. Tai padėjo. Panašiai daug lėšų ir pastangų dedama mažinti socialinės rizikos šeimų skaičių.
– Tačiau ar tai pagerins mūsų situaciją, ar įmanoma sutramdyti smurtaujantį tėvą, girtaujančią motiną?
– Svarbu, kad bent viena šeima iš dešimties atsitiestų ir tai jau būtų daug. Todėl bandyti verta. Beje, probleminės būna ne tik girtaujančios šeimos. Tenka konsultuoti daug verslininkų, kurie aprūpina šeimą pinigais, bet naktį keliasi išgerti alkoholio. Kiti, atrodytų, kultūringi, gerbiami visuomenėje žmonės, namuose nesivaldo ir paleidžia į darbą kumščius.
Mūsų visuomenėje daugelis žmonių nemoka išreikšti jausmų, savyje kaupia pyktį, kuris kada nors vis tiek prasiveržia ir pridaro daug bėdų.
– Ar projektas bus prieinamas atokių gyvenviečių, kaimų gyventojams, kaip vyks darbas?
– Didžiausia jo nauda ir bus, kad pagalbos sulauks toliau nuo didmiesčių gyvenantys žmonės. 10-tyje apskričių darbuosis po 20 specialistų iš nevyriausybinių organizacijų. Jie pasirinks intensyviai konsultuoti po šeimą, po to rudenį bus aptariami rezultatai.
Ateityje mokymus rengsime ir savivaldybių, biudžetinių įstaigų socialiniams darbuotojams bei psichologams.
