Mums susėdus pokalbiui, niekaip netilo Ramūno telefonas – skambutis iš Lvivo, skambutis iš kitos Ukrainos dalies. Pasak pašnekovo, labiausiai dabar ukrainiečiams reikalingi šalmai ir liemenės – būtent jų paieškomis jis ir užsiima šiuo metu.
Jau iš pirmųjų pokalbio minučių tapo akivaizdu, kad praėjusią savaitę netikėtai atsidūręs Kaune, mieste, kuriame gimė ir augo, Ramūnas mintimis ir širdimi nė minutei neapleido šalies, kurią širdyje vadina antrąja savo Tėvyne. Kalbėdamas apie ukrainiečius, jis nuolat vartojo įvardį „mes“, tarsi pats seniai jau būtų tos tautos dalimi.
„Kaunas visas manyje ir aš visas Kaune, tačiau Kyjive gyvenu jau nuo 2000-ųjų. Žinote, čia yra Mažoji Lietuva, o ten – Didžioji Lietuva“, – šyptelėjo pašnekovas.
Jaunystėje jis neturėjo plano atsidurti būtent Ukrainos sostinėje. Tai nutiko atsitiktinai.
Labiausiai dabar ukrainiečiams reikalingi šalmai ir liemenės.
„Iki tol 4–5 metus važinėjausi įvairiais prekybiniais reikalais tarp Kyjivo ir Kauno. Iš Ukrainos veždavome pieno miltus, margariną, majonezą. Iš Lietuvos į Ukrainą – sausus statybinius mišinius. Galiausiai supratau, kad nebegaliu blaškytis pirmyn atgal, reikėjo apsispręsti, kur nusėsti. Atsisėdau, paskaičiavau pinigus, kad užtenka degalams tik iki Baltarusijos. Juk nevažiuosi. Taigi likau Kyjive“, – prisiminęs nusijuokė kaunietis, iki Rusijos invazijos Ukrainos sostinėje valdęs nedidelę įmonę.
Ukrainiečių kalbą jis išmoko gana greitai, juk nėra, kaip sako pats, maskolis, kuris gyvena svečioje šalyje ne vienerius metus ir kalba tik rusiškai. Didelį įspūdį jam palieka tikrieji europiečiai, kurie atvažiavę į kitą šalį perpranta vietines tradicijas, išmoksta, kaip pasisveikinti. Svarbiausia – noras susišnekėti su vietiniais.
Meilė ukrainietei įsižiebė ne Ukrainoje
Dėkingas likimui Ramūnas ir už ukrainietišką meilės istoriją – 2015 metais vedė ukrainietę. Tiesa, 2011 metais jų pažintis įvyko visai ne Ukrainoje, o Versalyje.
„Niekada neieškojau sijono, ieškojau žmonos. Dėkingas Dievuliui – niekas negalėjo patikėti, kad taip susipažinsime. 1–1,5 metų susirašinėjome žinutėmis, nes ji – viename regione, Voluinėje, aš – kitame. Žingsnis po žingsnio ir dabar jau auginame du vaikus – 4-erių ir 6-erių metų amžiaus“, – patikino Ramūnas.
Įtampa Kyjive, pasak jo, jautėsi jau kurį laiką. Ją kūrė JAV administracijos pareiškimai, kad Rusija tuoj puls Ukrainą. Lietuvos ambasadoje šeima dar spėjo Vasario 16-ąją sugiedoti Lietuvos ir Ukrainos himnus.
„Kalbėjome, kad bandys užimti Rusija Donbasą, Mariupolį. Galvojau, atsirėš pusę Ukrainos, mus atskirs nuo Juodosios jūros. Niekaip negalėjau pagalvot, kad puls Kyjivą. Matyt, būtų puolę ir 2014 metais, jei būtų tuomet jau Baltarusiją turėję paspaudę po savo padu, ką padarė pernai. Dabar nuo Baltarusijos per Černobylio zoną iki Kyjivo jiems – 100 km.
Raketomis, lėktuvais ir laivais rusai keliolika kartų stipresni, tačiau tikiu ukrainiečių pergale. Visų pirma, mes esame teisūs – esame savo žemėje. Vyro stiprumas – ne ilgume, o kietume. Ukrainiečių vyrai labai stiprūs, patikėkit. Jie moka susigrupuoti. Turi posakį: Kartu ir tėvą mušti lengviau“, – patikino Ramūnas.
Manė negalėsiąs nuraminti žmonos
Kyjivą su šeima palikti jis buvo priverstas dar pirmąją karo dieną. Kauniečio žmona, kol neįvažiavo į saugią Lenkijos teritoriją bei dar keletą dienų po to, bijojo tamsos. Juk Kyjivo apšaudymas būtent ir prasidėjo naktį – 4.50 valandą ryto.
Niekaip negalėjau pagalvot, kad puls Kyjivą.
„Miegojome, kai pasigirdo sprogimai. Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Buvome susidėję tik vaistus, pasiruošę antklodę su pagalve ir dokumentus. Kartodavo per televiziją, kad reikia pasirengti, bet niekas tuo netikėjo, kad rusai esi į Kyjivą.
6 valandą ryto sostinės gatvės jau buvo pilnos mašinų. Prie degalinių – kilometrinės eilės. Iš Kyjivo važiavome 4 valandas. Mieste buvo sukeltos kelios avarijos, manau, tai – diversijos, kad būtų apsunkintas pravažiavimas. Be to, pradėjo judėti karinis transportas.
Iš pradžių planavome važiuoti iki žmonos tėvų – gyvena jie 500 km nuo Kyjivo. Kuo labiau artėjome prie sienos, tuo save tikinau, kad už poros savaičių tai turėtų pasibaigti, galvojau, kad Kyjivą apšaudė, jog lengviau būtų rytinę dalį užimti – tiesiog norėjo nukreipti dėmesį. Pasirodo, ne, rusams visai stogas nuvažiavęs“, – prasidėjusio chaoso metu besisukusias mintis įvardijo Ramūnas.
Į prie Ukrainos ir Lenkijos sienos nusidriekusią automobilių eilę jis delsė stoti 3–4 valandas. Tiesiog nenorėjo išvažiuoti iš Ukrainos, tempė gumą. Kelias valandas ketveriukė su dviem žmonos sesers vaikais praleido pas gimines. Galutinai palikti Ukrainą Ramūnas apsisprendė tik 17 valandą. Tos „pratemptos“ akimirkos vėliau virto 19 eilėje prie sienos praleistų valandų – apie vidurdienį eilėje dar tebuvo 20 automobilių.
„Nebūčiau išvykęs iš Kyjivo, jei ne vaikai. Žmonos sesuo man patikėjo savo dvi atžalas, tad išvykome į Lietuvą šešiese. Manęs neprašė, tiesiog įsakė vežti. Svainė nevyko kartu, nes yra ukrainietė, jaučia pareigą ginti savo žemę. Norėjo ir tėvukus išsiųsti, tačiau šie atkirto, kad niekur nesitrauks, viso to, ką užgyveno, plėšikams neatiduos“, – pasakojo Ramūnas.
Tačiau net ir atsiradus saugioje šalyje, ašaros dėl Tėvynės nesiliovė sruvusios.
„Žmona verkia vos ne kasdien. Pirmas kelias dienas vakarais maniau, kad jos nuraminti negalėsiu. Vos ne isterinis tas verkimas buvo. Mažoji dukrytė taip pat verkia vakarais, nori išvažiuoti. Susirado dainą, kur dainuojama, kad „Bandera – mūsų tėtis, Ukraina – motina. Mes už Ukrainą kovosime“. Kol 15–20 kartų nepasiklauso, tol nenurimsta“, – šyptelėjo pašnekovas, taip pat panoręs pagirti lenkų pasieniečius, kurių požiūris į nuo karo bėgančius ukrainiečius jam itin įstrigęs.
Prieš galingą priešą – karštomis širdimis
Paprašytas apibūdinti tipinį ukrainietį, jis įvardijo jį kaip labai atvirą, nuoširdų žmogų.
„Kaip geras lietuvis, kuris moka ne vieną šnektą, atviras dūšia svečiams. Ukrainiečiai – nuoširdi tauta. Pasaulyje nesu matęs tolerantiškesnės. Jie nuoširdžiai priima visus.
Kai bėgom iš Kyjivo... Tu matai tą kovinę techniką, ant tankų sėdi vyrai tais bebaimiais veidais, karštomis širdimis. Jie supranta, kad į kovą prieš vieną stipriausių pasaulio armijų eina silpnai ginkluoti, bet jie eina su karšta širdimi, nes tai yra jų žemė“, – patikino Ramūnas.
Ukrainiečiai, anot jo, pilni ryžto atlaikyti puolimą. Kova yra nelygi, tad jei nepadės pasaulis, bus sunku, nes Ukraina, Ramūno teigimu, pastaruosius tris dešimtmečius laikėsi taikios politikos.
„V.Janukovyčiaus laikais naikinta armija, lįsta po Rusijos padu, saugumo vadai net buvo Rusijos piliečiai. Atsisakė Ukraina savo branduolinio ginklo (buvo trečias pagal dydį branduolinio ginklo potencialas). Vakarai vertė atsisakyti, o dabar eilinį kartą Ukrainą apgaudinėja. Afganistanui suteikė šimtus milijardų pagalbos, paliko ginklus, o Ukrainai – špygą taukuotą. Pikta dėl Vakarų pozicijos. Pinigai valdo pasaulį. Žmogau, bet kiek tau tų pinigų reikia? Juk, kaip mano uošvis sako: Tas, kas gimė, privalo numirti“, – stebėjosi pašnekovas.
Paklaustas, ko, jo manymu, iš Ukrainos nori V.Putinas, Ramūnas prakalbo apie bolševikus. Pasak jo, nors V.Putinas yra pasakęs, kad Sovietų Sąjungos žlugimas yra tragedija, tikroji XX a. tragedija buvo carinės Rusijos žlugimas, nes bolševikai įvaldė tik vieną dalyką – smegenų plovimą: sovietuose saulė 10 kartų skaisčiau šviečia, cukrus šimtus kartų saldesnis, Stalino sukurtas sovietinis žmogus – antžmogis.
Žmogau, bet kiek tau tų pinigų reikia?
„Maskovitai sukurti nieko nesukūrė, tik plėšė užėmę žemes ir rinko duoklę. Prisirinkę duoklių skirsto tuos pinigus kam nori ir kur nori, kaip nori, apvogdami tautą. Svarbiausia žiūrėti, kur paprasti žmonės geriau gyvena – kuo toliau į Rytus, tuo padėtis prastesnė.
V.Putinas visuomet norėjo Ukrainą parklupdyti ant kelių. Ukrainiečius Rusija engė šimtmečiais. Ukrainiečių kalba buvo niekinama, iš Ukrainos kultūros nuolat juoktasi. Kyjive eini turguje, kalba žmogus ukrainietiškai, bet svogūnų pavadinimas parašytas rusiškai. Kodėl? Susiduria su šovinistiškai nusiteikusiais rusais, kurie iš principo nenori kalbėti ukrainietiškai. Savoje šalyje turi taikstytis. Tai nekentimas kitų tautų. Kokia yra tauta yra rusai, kad visur juos skriaudžia?“ – ironizavo Ramūnas ir pabrėžė, kad vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė ir tai reikia gerbti, o maskovitai tos pagarbos niekuomet nejautė, kaip ir niekuomet nesilaikė duoto žodžio.
Ukraina niekuomet nepasiduos
Ramūnas patikino, visuomet palaikysiąs Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Nesvarbu, ar sutinka su ukrainiečių tautos vado sprendimais, ar ne.
„Jis yra mūsų prezidentas. Mūsų prezidentas, nes gyvenu ten, Ukrainoje, mano vaikai ten gimė. Man ne tas pats, kas dabar vyksta šalyje ir kokia jos ateitis. Ir dabar, kaip sakiau, čia su jumis nebendraučiau, jei ne giminės man suteikta pareiga išsaugoti vaikus“, – patikino pašnekovas.
O kas, jei V.Putino planas vis dėlto būtų įgyvendintas? Ar kova tęstųsi kaip partizaninis karas?
„Tikrai taip. Šiais laikais, aišku, nepasislėpsi – su termovizoriais ir pelytę pamatysi, bet pogrindinė kova vis tiek įmanoma. Nuolat kritikuodavau, sakydavau pažįstamiems Ukrainoje: „Žiūrėkit, kiek lietuvių tauta, neturėdama resursų, pasiekė. Tereikėjo nuspręsti, kad eina Vakarų linkme.“ Lietuvą ukrainiečiams visuomet rodžiau kaip pavyzdį. Esu lietuvis, bet kraujyje – Ukrainos tautos dalis. Ukraina niekuomet nepasiduos. Tu žmogų gali sulaužyti, bet jo dūšios nepalauši. Ukrainos tauta vis tiek išliks. Jie nebuvo rusai ir nėra rusai, niekuomet nebus rusai“, – patikino Ramūnas.
Jis niekuomet nesitikėjo, kad paskutinę žiemos dieną švenčiamą gimtadienį kada nors dar sutiks Lietuvoje. Gimimo dienos proga Ramūnas sau palinkėjo greičiau sugrįžti į Kyjivą. Juk nieko nėra pastovesnio už nepastovumą ir laikinumą, tad ir karinis konfliktas nesitęs amžinai.
„Mes laimėsime, nes tai yra mūsų bendras reikalas. Negalime duoti Ukrainos suvalgyti. Pažiūrėkite, gerumo daigai ir Lietuvoje sužydo, visus šie įvykiai suvienijo – gražu. Suprantama, kad laikui bėgant emocijų pliūpsnis nuslūgs, bet mes turime kovoti“, – įsitikinęs Ramūnas, galvojantis tik apie tai, kaip greičiau grįžti į namus, nes ten – Kyjive yra visas jo gyvenimas.
