Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 28d. 17:08

4 metus be šiukšlių dėžės gyvenanti Ieva: „Nuo vieno žmogaus priklauso daug“

Ieva Dolia
Loretos Norvaišaitės nuotr. / Ieva Dolia

Jonavoje gyvenanti Ieva Dolia kasdien ieško naujų tvaraus ir ekologiško gyvenimo būdų. Jos įsitikinimu, būtent kasdieniais nedideliais kiekvieno žingsniais mes ir galime sukurti geresnį pasaulį. Moteris ketverius metus gyvena be šiukšlių dėžės, uogas perka atsinešusi savo stiklinę tarą, o indus plauna grubia lino atraiža. Visa tai, anot jos, tikrai ne sunkiau – tik kitaip. Tereikia pakeisti įprotį, o tam reikia noro.

Žmonių, bandančių gyventi kitaip – žaliau, tvariau ir ekologiškiau – vis daugiau, tačiau jų istorijos dažnai skirtingos. Kokia jūsų? Nuo ko viskas prasidėjo? – klausėme tinklalapio „Every special day“ autorės Ievos Dolios.

– Mane ši sritis pradėjo traukti labai seniai. Sakyčiau, kad prieš dvidešimt metų, dar kai mokiausi mokykloje. Pamenu, paskutinėse klasėse prisijungiau prie Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro. Ten 10, 11 ir 12 klasių moksleiviams buvo rengiamos tokios lyg neakivaizdinės sesijos, taigi aš nusprendžiau gilintis į ekologiją.

Vėliau aš ir įstojau į ekologiją. Dėl savęs pasimokiau keletą metų, bet vėliau supratau, kad labai daug ir net daugiau informacijos galiu susirasti pati, todėl studijas nutraukiau. Tačiau ekologija, tvariu gyvenimu ne tik domiuosi, bet ir gyvenu iki šių dienų.

Loretos Norvaišaitės nuotr./Ieva Dolia
Loretos Norvaišaitės nuotr./Ieva Dolia

Tiesa, dar iki šiol pamenu vieną išvyką, palikusią man didžiulį įspūdį ir, manau, dar labiau pastūmėjusią tokio gyvenimo, kokį dabar gyvenu, link. 11 klasėje važiavome į Kariotiškių sąvartyną atlikti tiriamojo darbo. Labai gerai prisimenu vaizdą, jausmą ir kvapą. Aišku, aš tada dar nesiejau, kaip tai susiję su kiekvienu žmogumi. Nemąsčiau, kaip su tomis šiukšlėmis mes elgiamės, ko link judame, bet tai ryškiai išliko mano atminty.

Kai žmonės viso to nemato, jie kur kas lengviau gyvena. Nieko nėra ir atrodo, kad labai švariai gyvename. Paprasta – nuveži viską į sąvartyną ir pamiršti, todėl, manau, kiekvienam būtų naudinga pasidaryti sau tokią ekskursiją – nuvykti ir pasižiūrėti, kaip ten viskas atrodo, kokie kiekiai.

Esate „Zero Waste“ judėjimo pradininkė Lietuvoje. Kaip pati atradote šią kryptį?

– „Zero Waste“ nebuvo kažkas labai naujo mano gyvenime, veikiau tęstinumas. Tai, kas siejosi su mano vertybėmis. Aš pavadinčiau tai tiesiog sąmoningu žmogaus gyvenimu. Kai tu ne tik darai, bet ir galvoji, kodėl taip darai, kas iš to, kaip tai veikia aplinką, kokios pasekmės. Aišku, neįmanoma visko apgalvoti, bet svarbus pats siekis tai daryti. Aišku, galbūt ne visada išeina, net ir tiems, kurie labai prijaučia tokiai gyvensenai. Kartais būna lengviau, kartais sunkiau, bet svarbu noras ir siekis.

Aš pavadinčiau tai tiesiog sąmoningu žmogaus gyvenimu. Kai tu ne tik darai, bet ir galvoji, kodėl taip darai, kas iš to, kaip tai veikia aplinką, kokios pasekmės.

Aš pavadinčiau tai tiesiog sąmoningu žmogaus gyvenimu.

Grįžtant konkrečiai prie „Zero Waste“, nepamenu, kodėl prieš kokius 5–6 metus ėmiau tuo domėtis. Šiaip visada buvau tokia, kurią traukė prie žemės – auginu sau maistą, rūšiuoju ir pan. Tuo metu, pamenu, pradėjau domėtis ir minimalizmu, kaip judėjimu. Kalbu apie vartotojiškumą – kaip kuo mažiau pirkti, nepirkti to, ko nereikia, o labiausiai – panaudoti tai, ką turime. Prisimenu, kokį pusmetį stengiausi labiau apgalvoti, ką perku, mažinti nereikalingų pirkinių skaičių, suteikti daugiau dėmesio daugkartinio panaudojimo daiktams. Pradėjau domėtis įvairiais būdais, kaip galima tvariau ir ekologiškiau gyventi.

Taip atradau „Zero Waste“, tuo metu jis nebuvo populiarus – radau kelis „Yuotube“ vaizdelius. Pradėjusi domėtis tvaresniu gyvenimu, skaičiau ir gyvenimo be šiukšlių iniciatorės Bea Johnson, „Zero Waste“ iniciatorės, knygą „Namai be atliekų“, kurioje be galo daug gerų ir praktiškų patarimų, o galiausiai, kaip tik tada sužinojau, kad ji atvyksta į Lietuvą skaityti paskaitos apie „Zero waste“ filosofiją. Tada – prieš trejus ar ketverius metus – buvo jos pirmasis vizitas mūsų šalyje. Aš į tą paskaitą nuėjau ir, pamenu, ji mane iš tiesų sukrėtė. Aš niekada nebūčiau patikėjusi, kad galiu apsiverkti paskaitoje apie ekologiją, bet tą sykį taip buvo. Ką aš galvojau? Aš tiesiog pamačiau, kaip labai vienas žmogus gali pakeisti savo gyvenimą. Kaip labai ji yra motyvuota, kaip jai tai yra svarbu. Pasirinkęs šį kelią tu vis dar esi žmogus, einantis prieš srovę, ir tai nėra labai lengva. Daug žmonių iš tiesų gyvena tiesiog kaip jiems patogu, jie tiesiog sau nekelia klausimų. Nuo tos paskaitos, sakyčiau, prasidėjo dar sąmoningesnis mano gyvenimas.

Kuo tai pasireiškė, kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai?

– Pamenu, grįžusi namo, nusprendžiau atsisakyti šiukšlių kibiro, jo neturiu iki šių dienų. Aš turiu tik komposto kibirėlį ir rūšiuoju. Aš pati gyvenu bute, tačiau mano tėvai turi namą, sodą, daržą, kur ir nuvežu tą kompostą. Po truputį pradėjau keisti ir kitus dalykus. Kalbant apie stiklą, popierių ar kitus panašius dalykus, aš tiesiog stengiuosi kuo mažiau jų pirkti, o kai jau turiu – panaudoti.

Pavyzdžiui, mano tėvai tris kartus per savaitę perka pieną iš ūkininkų, tačiau savo taroje. Taip pat ir kiaušinius, sūrį ir kitus produktus. Taigi tos taros išmesti nereikia, sunaudoja maistą, o ją palieka kitam kartui. Beje, dideliuose miestuose taip gyventi taip pat yra įmanoma. Reikia pasiklausinėti, rasti, pasidomėti. Tai veiksnys, apie kurį ir kalbu – reikia pradėti galvoti, ieškoti sprendimų, o tam reikia tiesiog noro.

Aš dažniausiai apsiperku turguje. Pasiimu daugkartinių maišelių, taigi kitų man nereikia. Jei planuoju pirkti uogų, pasiimu stiklo taros.

Aš dažniausiai apsiperku turguje. Pasiimu daugkartinių maišelių, taigi kitų man nereikia. Jei planuoju pirkti uogų, pasiimu stiklo taros. O šiaip stengiuosi daug ką ir pati pasigaminti, tada nereikia pirkti ir dėti į visokias pakuotes. Pavyzdžiui, vakar pasigaminau pomidorų padažą ir jį laikau stiklainyje. Juos tiesiog stengiuosi panaudoti. O jeigu jau sudūžta, nunešu į stiklo konteinerį.

Aišku, aš negyvenu 100 proc. gyvenimo be šiukšlių. Kažkada bandžiau, bet buvo pasidarę taip sunku, kad suvokiau, jog reikalavimai gal ir per aukšti. Jei aš neturiu su savimi pakuotės, o kažko labai noriu, ar daiktas, kurio noriu, supakuotas pakuotėje, aišku, aš jį nusipirksiu, bet tada nešiu į konteinerį. Manau, kad svarbiausia savęs neperspausti tiek, kad jau visiškai nebenorėtum taip gyventi – svarbu rasti aukso viduriuką. Priimti tvaresnius, sąmoningesnius, ekologiškesnius sprendimus kasdien, o ne žiūrėti į viską, ko tu dar nedarai. Ir svarbu, kad tai nėra kažkokios rungtynės, jei žmogus stengiasi bent šiek tiek – jau yra gerai.

Geriausia, kad kiekvienas atrastų, kaip jam patogiau, kaip jis nori, bet būdų yra labai daug – pačių įvairiausių. Kaip pavyzdį galėčiau pasakyti, sakykim, vienkartinių indų atsisakymą. Tikrai labai paprasta atsisakyti vienkartinių puodelių. Reikia suvokti, kad daugelis mūsų veiksmų yra tiesiog įpročiai, tereikia noro juos pakeisti, praeina laiko ir žiūri, kad visai paprasta. Tai nėra sunkiau, tai yra kitaip.

Loretos Norvaišaitės nuotr./Ieva Dolia
Loretos Norvaišaitės nuotr./Ieva Dolia

Kodėl nusprendėte skleisti šią žinią plačiau? Kas paskatino?

– Kelios dienos po susitikimo su Bea Johnson ieškojau detalesnės informacijos ir supratau, kad lietuviškai jos tiesiog nėra. Visiškai nieko. Aš pagalvojau, kad būtų labai naudinga suburti bendraminčius Lietuvoje ir dalintis patirtimi, sprendimo būdais, idėjomis, kaip galima vienus daiktus ar produktus keisti kitais, ekologiškais, mažiau kenkiančiais gamtai. Galiausiai, vienas kitą palaikyti, padėti ir paskatinti.

Užsienyje tokių jau buvo, tačiau mūsų suvokimas yra kitoks, todėl buvo įdomu suburti būtent lietuvius. Keletą panašaus požiūrio draugų turėjau, taigi juos pirmuosius prijungiau prie grupės, o tada viskas „užsikūrė“ savaime. Dabar „Zero Waste Lietuva“ grupėje „Facebook“ jau yra 3 600 narių.

Su kokiais iššūkiais jūs dar susiduriat šiandien? Kokie jūsų reikalavimai sau, ko dar norėtumėt atsisakyti? Koks siekis?

– Su vienokiais ar kitokiais iššūkiais susiduriu kasdien, bet aš jau kitaip į juos žiūriu. Aš noriu įprastus dalykus pakeisti kitais, ieškau būdų. Pavyzdžiui, anksčiau galvojau, kuo pakeisti kempinę, kuria plauname indus. Panašių iššūkių pasitaiko kasdien.

Tas procesas, kai tau reikia ką nors pakeisti, sugalvoti, kaip padaryti, kad tau tiktų, netgi yra kūrybiškas ir labai malonus. Mano siekis, mano idealiausias modelis yra tiesiog gyventi harmonijoje su gamta. Pačiai užsiauginti kiek įmanoma daugiau produktų, pasigaminti daiktų. Kai man reikia ką nors nusipirkti, aš visada pasižiūriu – gal galiu nusipirkti naudotą daiktą, nusprendžiu įsigyti naują tik tada, jei nerandu dėvėto. Drabužius jau seniai pasisiuvu pati.

Tas procesas, kai tau reikia ką nors pakeisti, sugalvoti, kaip padaryti, kad tau tiktų, netgi yra kūrybiškas ir labai malonus.

Mūsų grupėje tikrai yra labai daug įkvėpimų, idėjų šitam gyvenimo būdui – kaip ir kuo keisti buitinę chemiją ar kitus dalykus. Pavyzdžiui, kaip minėjau, pakeičiau indų plovimo kempinę. Pas mus Jonavoje yra tokia įmonė, kuri audžia liną, o jo atraižos parduodamos parduotuvėje. Jie gamina ir labai grubius lino rankšluosčius, taigi aš nusipirkau tokių atraižų, išsikirpau kvadratėlius, apsisiuvau ir naudoju. Kol kas man labai tinka, taip naudoju jau kokį mėnesį. Aišku, juos reikia ir skalbti, bet padžiaunu ant gyvatuko per naktį ir viskas būna gerai. Tiesiog reikia priprasti, kad kažkiek kitaip, bet nebūtinai sunkiau.

Dažnai žmonės nesiima pokyčių matydami jau per daug užterštą gamtą. Gajus požiūris – ką aš vienas pakeisiu, jei visi aplink mėto šiukšles, dergia. Koks jūsų požiūris šiuo klausimu?

– Aš nesutinku su nuomone, kad vienas lauke ne karys. Ekologijos ir tvarios gyvensenos klausimu, svarbus kiekvieno žmogaus indėlis. Vienas žmogus gali tikrai daug. Turiu kelias konkrečias istorijas, kurios tai įrodo.

Aš turėjau draugą, kuris gyveno įprastą gyvenimą, nebuvo per daug susidomėjęs tvariu gyvenimu, tiesiog rūšiuodavo plastiką. Kai ateidavau pas jį į svečius, man net ranka nekildavo organinės kilmės atliekas mesti į bendrą šiukšlių dėžę, net jei tokia yra. Tas draugas gyveno nuosavame name, todėl paprašiau jo iškasti man kokią komposto duobę. Jis kažką panašaus padarė, taigi aš organines šiukšles mesdavau į ją. Vėliau mes išsiskyrėme, tačiau likome draugais. Aš nuvykau pas jį į svečius po kelių mėnesių ir pamačiau, kad jis pats meta organines atliekas į tą kompostą, nors yra žmogus, kuris tokiais dalykais lyg neapsikrautų. Tai įrodo, kad įprotį pakeisti ne taip sunku.

Kitą istoriją savo paskaitoje pasakojo Bea Johnson. Amerikoje yra draudimo kompanija, aptarnaujanti labai didelį skaičių amerikiečių, kuri kas ketverius metus išduoda kiekvienam žmogui plastikinę kortelę. Ta kortelė yra niekur nenaudojama, ten yra tiesiog numeris, kuris susietas su žmogaus draudimo pažymėjimu. Tos kortelės niekada neprireikia, jos niekur nereikia rodyti. Tai – tiesiog plastiko gabalas.

B.Johnson, kuri siekia iki minimumo sumažinti neperdirbamų šiukšlių skaičių, paskambino į tą bendrovę, nupasakojo situaciją ir paklausė, ar jie negalėtų jai atsiųsti popierinės kortelės. Ji argumentavo, kad taip būtų geriau ir iš praktinės, ir iš ekonominės pusės, taigi – jie pakeitė kortelę į popierinę (jau rūšiuojamą). Įdomiausia, kad po pusės metų moteris važiavo skaityti paskaitos ir per ją pasakojo šią istoriją, kaip galime tiesiog paklausti, paprašyti – ar būtų galima priimti kitą sprendimą.

Dažnai žmonės daro iš inercijos, nes įpratę, ir visiškai nesusimąsto. B.Johnson paklausė paskaitos dalyvių, gal dar kas nors turi tokią popierinę kortelę, atsiliepė didžioji dalis auditorijos, nes, pasirodo, ta kompanija pakeitė visas plastikines korteles į popierines. Aišku, galbūt buvo ir daugiau besiteiraujančių, gal ne ji viena, tačiau tai įrodymas, kad žmonės gali keisti nusistovėjusius dalykus.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min