„Viską galėjome pakelti, bet kai neganda užpuolė šį kūdikį, yra ir kita mergaitė, mes jos nematome, mes ją užmiršome. Bet šį kūdikį gindami, mes įsiminsime ir tą „violetinę revoliuciją“ ir sukursime grupę žmonių, kuri rūpintųsi visais šitais kūdikiais, kuriuos užpuola negandos“, – savo mintimis penktadienį įvykusioje spaudos konferencijoje dalinosi dvasininkas.
Jis iškėlė ir labai netikėtą idėją – esą šios bylos svarstymai turėtų vykti ne teisme, bet, pavyzdžiui, kurioje nors ambasadoje. „Mano, galbūt, fantastinė mintis, nes nesu teisininkas, kad šitokios bylos pasitarimai vyktų kokioje nors ambasadoje, kad būtų izoliuota nuo mūsų nelabai garbingų valstybės institucijų ir žmogus tikrai galėtų būti laisvas, kad jis galėtų net ir politinio prieglobsčio pasiprašyti, nes aš nematau laisvos spaudos, laisvos teisėsaugos. Daugeliu atvejų matau valstybės imitaciją ir kaip valstybės pilietis, kaip kunigas, kaip žmogus, norėčiau turėti valstybę. Dalyvaudamas drauge su kitais bičiuliais, kurie nėra minia, bet besikurianti „violetinės revoliucijos“ šeima, mes manome, kad šių dalykų sieksime“, – dėstė kunigas.
Ir aš, kviesdamas juos melstis, sakiau, prašykime dvasios galybės iš Aukštybių, nes mes, mažas būrys, turime čia atlikti didelį darbą, „violetinę revoliuciją“, kur visi atsinaujintumėme dvasią, būtumėme tiesos žmonės ir nugalėtumėme šitą visą velnio mašiną.J.Varkala akcentavo, kad Garliavoje susibūrę asmenys susirinko „ne griauti valstybės, bet ją gydyti“. „Pirmiausiai gydant savo širdis, gydant širdis tų, kurie yra Seime, kurie yra teisėtvarkoje, kad Dievo stiprybė prabiltų“, – kalbėjo jis.
Dvasininkas: Lietuvos neganda – teisėsauga
Pradėjęs kalbėti kunigas teigė prisminęs M.K.Čiurlionio paveikslą „Neringa“. „Dabar žydi pienės. Žinote, kokia pienė yra trapi, negandos paukščiui mostelėjus jinai išsisklaido. Mes pajutome, kad šito vaiko gyvenimas gali būti išsklaidytas tos negandos, kuri vadinasi mūsų teisėtvarka, kurios moralumu aš labai abejoju“, – sakė J.Varkala.
Prisiminęs ir plakatą, kuriame pavaizduota nuo savo turinio, kurį ji išleidžia į visuomenę, užspringusi teisėsauga, dvasininkas didelę reikšmę suteikė Garliavoje susirinkusiems žmonėms, kuriuos pabrėžtinai vadino šeima.
„Mes, kurie susirinkome ginti tą vaiką, nuo to negandos paukščio, esame nebe minia, bet šeima. Gyvai išgyvenanti šeima. Daugelis žmonių labai emociškai priima. Su ašaromis. [...] Tie žmonės, kuriems taip skauda širdelę dėl to kūdikio, dėl to vaiko, kad jie gali neadekvačiai pasielgti. [...] Tie žmonės yra įtampoje. Tai yra minia. Tai yra daugybė žmonių, kurie tapo šeima ir ta šeima yra labai įkaitusi, pasipiktinusi tuo negandos paukščiu, tais teisėtumo principais, kurie pastatyti ant labai abejotinų prielaidų. Iš netiesos niekad negimė tiesa, iš neteisybės teisybė. Matome tą užspringusią teisėtvarką, kuri ne tai kad negina vaiko, bet daro prielaidas negandos paukščiui išsklaidyti jo gyvenimą“, – mintimis dalinosi J.Varkala.
Jis taip pat pažymėjo prie Garliavoje susirinkusių žmonių prisijungęs iškart, vos tik išgirdęs šią žinią – „viską metęs kaip stovėjau, taip atėjau prie tų namų“. „Galvojome, kaip bus, ar tas mažas angeliukas nugalės tuos didelius velnius, ar to mažo angeliuko mažumas paskatins dideles žmonių moralines ir psichologines, dvasines jėgas ginti tą mažą angeliuką ir tuo pačiu nugalėti tuos didelius velnius. Ir aš, kviesdamas juos melstis, sakiau, prašykime dvasios galybės iš Aukštybių, nes mes, mažas būrys, turime čia atlikti didelį darbą, „violetinę revoliuciją“, kur visi atsinaujintumėme dvasią, būtumėme tiesos žmonės ir nugalėtumėme šitą visą velnio mašiną“, – kalbėjo kunigas.
