2018 metai paskelbti legendinio lietuvių nacionalinio pasipriešinimo vado A.Ramanausko-Vanago (1918–1957) metais. Jis vadovavo vienam kovingiausių partizanų junginių – Dainavos apygardai, buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadu, 11 metų su ginklu rankose priešinosi sovietinei okupacijai. 1956 m. buvo suimtas KGB, brutaliai kankintas ir okupantų teismo sprendimu sušaudytas.
Pristatė tyrimus
Šiemet, po kelis dešimtmečius trukusių paieškų, Vilniaus našlaičių kapinėse buvo atrasti A.Ramanausko-Vanago palaikai ir, pasitelkus istorijos, archeologijos, teismo medicinos ir antropologijos specialistus, atlikti unikalūs tyrimai. Juos LMA Vrublevskių bibliotekoje pristatė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas dr. Gintautas Vėlius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis programų specialistas Dalius Žygelis, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.
E.Peikštenis priminė, kad sprendimų, jog būtina ieškoti A.Ramanausko-Vanago palaikų, taip pat ir kitų partizanų, buvo priimtas ne vienas. Atliekant tyrimus buvo aptikta nemažai partizanų kapaviečių.
„Genocido centras nuo pat įsikūrimo ieškojo partizanų užkasimo vietų. (...) Partizanų palaikų paieškose dirba nedidelė grupė - istorikas D.Žygelis, dr. G.Vėlius, buvo prisijungęs, bet deja jau nebedirba Darius Indrišionis, kuris padarė lūžį A.Ramanausko-Vanago palaikų paieškose.
Pirmiausia gauname liudininkų parodymus arba archyvuose randame kokius nors dokumentus, kur užsimenama apie partizanų užkasimo vietas, išanalizavus visą medžiagą, maksimaliai apklausus liudininkus, tada nusprendžiame, ar verta archeologinius turimus atlikti, ar ne. Šiuo metu ne tik Našlaičių kapinėse paieškos tęsime, bet turime tokias vietas Dzūkijoje, kur irgi bus atliekami archeologiniai tyrimai, ieškoma palaikų Merkinėje ir Šventežeryje“, – kalbėjo direktorius.
Jis teigė, kad dėl A.Ramanausko-Vanago palaikų palaidojimo vienintelis užsikabinimas buvo vienas dokumentas – 1957 m. lapkričio 29 d. KGB surašytas aktas, kuriame konstatuojama, kad šią dieną įvykdytas mirties nuosprendis.
Šiame akte įrašytos ir budelių pavardės, tvirtina E.Peikštenis, kuris išvardijo aktą pasirašiusius asmenis: kalėjimo viršininko padėjėjas Vasilij Podoroga, kalėjimo viršininkas Petrauskas, archyvinio skyriaus viršininkas Mychnikovas ir prokuroras Vinoplavinas.
Muziejaus direktorius taip pat priminė, kad prieš trejus metus D.Indrilionis atkreipė dėmesį, kad tą pačią dieną, kai KGB įvykdė mirties bausmę, buvo sušaudyti ir kriminaliniai nusikaltėliai. Be to, keliuose dokumentuose buvo parašyta, kad tie kriminaliniai nusikaltėliai buvo užkasti Našlaičių kapinėse.
Tada ir kilo mintis atlikti tyrimus Našlaičių kapinėse, bet lengva nebuvo, kadangi palaidota per tūkstantį asmenų, jokių tikslių sąrašų, kas ir kaip palaidotas, nebuvo. „Reikėjo išskaičiuoti, tai buvo ilgas darbas. Čia reikėjo G.Vėliui su D.Žygeliu spręsti didžiules šaradas“, – teigė E.Peikštenis.
Taip pat jis perskaitė specialistų išvadas, gautas vos antradienį apie sužeidimus: „Tai A.Ramanausko-Vanago mirties išvada: kairės pusės apatinio žandikaulio sužalojimo morfologiniai pėdsakų požymiai, kurie būdingi šautiniam durtiniam sužalojimui, padarytam apvalkine apie 9 cm skersmens kulka. Tikėtina, A.Ramanausko-Vanago kairės pusės apatinio žandikaulio sužalojimai padaryti vieno šūvio metu iš priekio atgal, nežymiai iš kairės į dešinę ir iš viršaus žemyn. Tai yra, ginklas buvo laikomas iš viršaus priešais nukentėjusį. Tikėtina, kad nustatytas šautinis sužalojimas sąlygojo jo mirtį. Galiu pasakyti, kad budelis stovėjo ne iš nugaros, ne iš šono, bet veidu į A.Ramanauską-Vanagą.“
„Atvykę nežinojome nieko“
G.Vėlius buvo tas, kuris, kaip sakė E.Peikštenis, sprendė šaradas ir bandė išsiaiškinti, kurioje vietoje galėjo būti palaidotas nužudytas partizanų vadas.
„Atvykę nežinojome nieko – ar tikrai šiose kapinėse užkasinėti tardymo izoliatoriuje sušaudyti asmenys, jeigu taip – kurioje kapinių vietoje, kokiu būdu – ar masinėse kapavietėse, ar po vieną. O neturint jokios informacijos, neįmanomi jokie išskaičiavimai, kur galėtume ieškoti A.Ramanausko-Vanago palaikų“, – teigė VU docentas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis programų specialistas D.Žygelis priminė visą A.Ramanausko-Vanago palaikų paieškų istoriją, kaip atsirado taip pat kalinto žmogaus, gyvenusio po 1955 metų kaimynystėje su Našlaičių kapinių duobkasiu ir sargu, anūkė. Vyrai bičiuliavosi, vėliau tas žmogus dingo ir tik po kelių dešimčių metų sargas, sunkiai sirgdamas, parodęs apytikslę vietą, kur ir galėjo būti palaidotas tos moters senelis, sušaudytas tą pačią dieną kaip ir A.Ramanauskas-Vanagas.
G.Vėlius patvirtino, kad šis liudijimas tapo atspirties tašku, taip pat nagrinėtos kapinių knygos. „Šioks toks palengvinimas buvo tas, kad kapinėse išlikę apie 40 paminkliukų, kai kurie su įrašais, tai minimaliai padėjo suvokti struktūrą“, – teigė archeologas.
Tyrimai vyko ne vienerius metus
Tyrimai vyko jau 2017 metais, tada pavyko atrasti sušaudytų asmenų palaidojimų vietas.
„Kagėbistai padarė klaidą laidodami po du, tris kartu sušaudytus žmones, tai mums leido lengviau sugrupuoti, ieškoti gyvų artimųjų. Noriu padėkoti D.Žygeliui, kuris lakstė po Lietuvą, ieškodamas giminaičių. Bet jau 2017 metais mes žinojome, kaip buvo sušaudyti žmonės, kur palaidoti. Tada reikėjo sudėlioti schemą, kaip ir kur galėjo būti palaidoti, nes ten tikrai nebuvo jokios tvarkos, kokią įsivaizduojame dabar kapinėse.
2018 metais galime pasidžiaugti, kad pirma ta vieta, kurią iškasėme kryptingai ieškodami A.Ramanausko-Vanago palaikų, buvo teisinga“, – kalbėjo G.Vėlius.
Sėkme G.Vėlius vadina ir tai, kad A.Ramanausko-Vanago palaikai buvo sumesti veidu žemyn, todėl jį mažiau paveikė medžiagos, kuriomis kūnai buvo užpilti. Tai leido lengviau atpažinti, palyginti kaukolę su išlikusiomis rentgeno nuotraukomis, kurios padarytos bandant žiauriai sumuštą partizanų vadą reanimuoti.
„Tyrimai dar nesibaigia, kapinės slepia dar daug paslapčių. Čia gali būti ne tik sušaudyti asmenys užkasti, bet ir žuvę miške ar vežant į įkalinimo įstaigas“, – kalbėjo G.Vėlius.
Yra pagrindo manyti, kad čia bus aptikta ir Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai, nes žinoma, kad jis buvo atvežtas į Vilnių, todėl užkastas greičiausia buvo būtent čia, kaip sako G.Vėlius, atsitiktinumų čia negalėję būti.
A.Ramanausko-Vanago istorijos tyrimą baigė ir istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parengęs knygą „Aš esu Vanagas“. Joje aprašomos KGB regztos paieškos operacijos, specialių metodų naudojimas, nagrinėjamas A.Ramanausko-Vanago suėmimo ir kankinimo 1956 m. spalio 12 d. epizodas, nustatomi penki asmenys, galėję dalyvauti brutaliuose kankinimuose. Pasitelkęs teisminės medicinos, psichiatrijos ir kriminalistikos ekspertus, knygos autorius išaiškina KGB klastotes, atskleidžia asmeninę įkalinto A. Ramanausko-Vanago dvikovą su KGB ir kitus nežinomus šios istorijos puslapius.
