Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Afrikoje dirbusi architektė Elena Archipovaitė: afrikietis mieliau rinktųsi lūšną sostinės centre nei būstą kokiame Perkūnkiemyje

Rio de Žaneiras iš viršaus
123rf.com nuotr. / Brazilijos miestas Rio de Žaneiras iš viršaus
Šaltinis: Žinių radijas
0
A A

Kai pradedame skųstis, koks blogas gyvenimas Lietuvoje, neretai sulaukiame atsakymo „Afrikos šalyse dar blogiau, ten dažnas neturi stogo virš galvos.“ Vis dėlto gyvenimas vyksta ir trečiojo pasaulio šalyse, net labai intensyviai: žmonių daugėja, gyvenvietės plečiasi.

Gyvenimo kokybė trečiosiose šalyse neatrodo priimtina europiečiams, kurie kurdami strateginius planus stengiasi palengvinti vietinių gyventojų gyvenimus. Viena iš jų – Lietuvos architektė Elena Archipovaitė, kuri Žinių radijo laidoje „Reikia architekto“ pasakojo, kad  vadinamosiose trečiojo pasaulio šalyse vertybės, supratimas apie bendruomeniškumą, buvimą kartu ir netgi apie tai, kas yra kokybiškas būstas ar patraukli viešoji erdvė, skiriasi nuo mūsiškio.

„Vakariečiams gali pasirodyti, kad čia urbanistiniai procesai vyksta spontaniškai, chaotiškai ir savavališkai, tačiau toks namų kvartalo ar aikštės kūrimas paremtas giliomis vietinėmis kultūrinėmis tradicijomis. Ir, nors pragyvenimo lygis toli gražu nesiekia mums įprastojo, žmonės labai rūpinasi savo aplinka ir nori aktyviai dalyvauti jos kūrime“, – apie savo patirtį Brazilijoje, Indijoje, Ugandoje, Nairobyje pasakoja jauna Lietuvos architektė E.Archipovaitė, įgyvendinanti projektus kartu su Trondheimo Mokslo ir technologijos universiteto Norvegijoje studentais.

Pamirštama apie viešąsias erdves, susisiekimo svarbą. Jeigu darbininkui į darbą reikia važiuoti apie 20 km, natūralu, kad jis persikels į kokią nors lūšnelę centre ir paliks tuos būstus, kurie jiems yra duoti nemokamai, arba stengsis juos parduoti, – tikino E.Archipovaitė.

Pagrindinės problemos trečiose šalyse yra migracija iš periferijos į didžiuosius miestus. „Tai daugiausia vyksta Afrikoje ir Azijoje. Lotynų Amerikoje migracija jau yra sustojusi. Ten miestai susiduria su tokiomis problemomis kaip infrastruktūros nebuvimas, jie nepasiruošę dideles mases apgyvendinti miestuose, stokoja socialinio būsto, neformuojamas organinis miestų plėtimasis, trūksta specialistų, kurie sugebėtų ir turėtų patirties šias problemas spręsti“, – problemas vardijo pašnekovė.

E.Archipovaitės teigimu, gyvenamasis būstas tokiose šalyse turi būti traktuojamas ne tik kaip architektūrinis projektas, bet ir kaip pragyvenimo šaltinis, kultūrinis ir socialinis centras. Pašnekovė tikino, kad socialinis būstas yra kuriamas kiekiui, o ne kokybei. Tai yra milžiniški daugiabučiai, kuriuose svarbiausias yra plotas. Bet net ir jis, architektės nuomone, nėra suplanuotas taip, kad 6 asmenų šeima galėtų patogiai ir racionaliai gyventi.

„Pamirštama apie viešąsias erdves, susisiekimo svarbą. Jeigu darbininkui į darbą reikia važiuoti apie 20 km, natūralu, kad jis persikels į kokią nors lūšnelę centre ir paliks tuos būstus, kurie jiems yra duoti nemokamai, arba stengsis juos parduoti“, – tikino pašnekovė.

Jaunos specialistės teigimu, įtakos vietiniams gyventojams niekas nedaro, kadangi jie patys mano esą architektai, nes ilgai gyvena tose žemėse ir žino, kas jiems geriausia.

Visą laidą galite pasiklausyti čia

Žinių radijas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min