Į salę, kur savo įžvalgomis dalijosi A.Pranarauskas, sugužėjo dešimtys pedagogų iš įvairių Lietuvos regionų. Kiekvienas į paskaitą žengė su asmeniniais lūkesčiais. Viena moteris prisipažino išėjusi iš darbo mokykloje ir norinti pasitikrinti, ar šis sprendimas buvo teisingas.
„Mūsų mokykloje pasikeitė direktorė, o po jos atėjimo – ir reikalavimai. Kartais jau nebežinau, ar ką nors sugebu“, – atviravo vidutinio amžiaus mokytojas.
Mūsų mokykloje pasikeitė direktorė, o po jos atėjimo – ir reikalavimai. Kartais jau nebežinau, ar ką nors sugebu.
„Darbų daug – ne viską spėji, o tai vėliau turi įtakos savivertei“, – paaiškino kita paskaitos dalyvė.
„Mokinių nesėkmes priimu asmeniškai. Kartais labai sunku nubrėžti ribą, kur tavo darbas, o kur jau – paties mokinio atsakomybė“, – pasigirdo dar vienas prisipažinimas iš salės.
Kam skirtumėte 10 balų?
Savivertės klausimas aktualus kiekvienam žmogui: visi norime būti pasitikintys savimi, turėti nepriekaištingą reputaciją, įtvirtinti socialinį statusą visuomenėje.
Savivertės supratimas ima formuotis ankstyvojoje vaikystėje: tam įtakos turi ne tik asmeninis požiūrį į save, bet ir aplinka – šeima, draugai, švietimas, kultūra, religija.
A.Pranarauskas siūlo atsakyti į keletą klausimų, padėsiančių išmatuoti savo savivertę: kiek aš vertas? Kiek patrauklus? Ar geras tėvas? O kaimynas? Vairuotojas? Kulinaras? Sportininkas? Ar turiningas mano laisvalaikis ir t.t.
Klausimus, kurie atskleidžia savivertę, siūloma įsivertinti dešimties balų sistemoje.
„Neįmanoma būti geram visur. Paaiškės, kad gyvenime yra vos keletas sričių, kur turime patirties ir parašome aukštesnį balą“, – paaiškino lektorius.
Visi žmogaus gebėjimai, visos kompetencijos tampa pamatu bendram savivertės jausmui.
„Savivertė – tai emocinė būsena. Kuo ji didesnė, tuo didesnius, ambicingesnius tikslus žmogus kelia savo gyvenime“, – kalbėjo A.Pranarauskas.
Dabarčiai – tik 20–30 proc. laiko
Iš aplinkinių gauti atgalinį ryšį, ypač jei jis teigiamas, labai svarbu. Tačiau, anot A.Pranarausko, savivertę galima formuoti ir pačiam: „Negalima visko palikti išorei: saviugda – labai svarbu.“
Savivertė – tai emocinė būsena. Kuo ji didesnė, tuo didesnius, ambicingesnius tikslus žmogus kelia savo gyvenime.
Žmogaus pasitikėjimą savimi geriausiai padeda išmatuoti jo aktyviai atliekamų veiksmų ir priimamų sprendimų skaičius. Kuo aukštesnė žmogaus savivertė, tuo ambicingesnius uždavinius jis sau kelia.
„Tai yra gebėjimas kelti tikslus ir jų siekti, sprendimų darymo kompetencija“, – apibendrino A.Pranarauskas.
Kas dažniausiai trukdo žmonėms veikti? Kodėl įstringame situacijose, iš kurių norėtume ištrūkti?
„Žmogaus sąmonė gali gyventi trijuose skirtinguose laikuose – praeityje, dabartyje ir ateityje. Tyrimai rodo, kad dabarčiai mes skiriame tik 20-30 proc. laiko. Jei mūsų dėmesys sutelkiamas į praeitį, vadinasi, ten nukreipiama ir mūsų energija. Reikėtų ją koncentruoti ties dabartimi – ką aš dabar galiu padaryti“, – aiškino A.Pranarauskas.
Psichologinis žmogaus augimas priklauso nuo nuveiktų darbų. „Kitaip tariant, jei reikia ką nors nuveikti, einu ir darau, o ne atidėlioju. Kuo daugiau sprendimų priimsime, kuo daugiau baimių įveiksime, kuo daugiau vidinių pasipriešinimų nugalėsime, tuo savivertės ir pasitikėjimo savimi bus daugiau.
Nuo atliktų veiksmų priklauso, kiek pasitikėjimo balų gauname“, – aiškino A.Pranarauskas, savo pranešimu auditorijai pasėjęs daugiau klausimų nei pateikęs atsakymų. Juos teks rasti patiems.
