Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 19d. 22:15

Akademijoje įsikūręs ir mokslininku norintis tapti siras: „Svarbiausia, kad esame saugūs“

Mohammadas Almogdadas, Žemdirbystės instituto doktorantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas
Algimanto Barzdžiaus nuotr. / Mohammadas Almogdadas, Žemdirbystės instituto doktorantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas

Prieš gerą pusmetį spauda mirgėte mirgėjo nuo pranešimų apie karo pabėgėlius iš Sirijos ir apie jų paskirstymą įvairioms Europos Sąjungos šalims. Gelbėdami savo ir artimųjų gyvybes žmonės iš Sirijos užplūdo Europą, o jos gyventojai susiskirstė į dvi stovyklas – vieni gailėjo karo negandų užkluptų žmonių bei prisiminė, kaip ir patys europiečiai dvidešimtojo amžiaus pradžioje bėgo iš pasaulinių karų kamuojamo žemyno. Kiti atvirkščiai – į atvykėlius žiūrėjo kreivai ir baiminosi jų keliamos sumaišties bei svetimos kultūros invazijos.

Per šiuos metus tūkstančiai karo pabėgėlių įsikūrė Senojo žemyno valstybėse. Nuo karo negandų kenčiantiems žmonėms pagelbėjo ir Lietuva. Viena pabėgėlių iš Sirijos šeima apsigyveno mūsų krašte, įsikūrė Akademijoje, kur šeimos galva Mohammadas Almogdadas Žemdirbystės institute siekia įgyvendinti savo svajonę – tapti mokslininku. Susipažinkime su jais. Siras Mohammadas (31 m.) sutiko duoti išskirtinį interviu „Rinkos aikštei“.

– Mohammadai, papasakokite, kokia buvo jūsų atvykimo į Kėdainius istorija?

– Mano kelias į Kėdainius išties nebuvo paprastas. Esu siras ir gyvenu Lietuvoje vien todėl, kad taip susiklostė gyvenimas. Kaip žinote, Sirijoje vyksta baisus karas, nuo kurio gelbėdamas savo šeimą čia ir atsidūriau.

Aš kartu savo su šeima – žmona ir sūnumi, gyvenau trečiame pagal dydį Sirijos mieste Daraa (apie 100 tūkst. gyventojų – aut. past.). Šiame mieste vis dar yra likusi nemaža mano šeimos narių dalis – tėvai, broliai, seserys bei kiti giminaičiai.

Daraa mieste vyko ir iki šiol tebevyksta gana aktyvūs karo veiksmai. Bijodami dėl savo vaiko saugumo nusprendėme karą pralaukti Europoje. Pirmiausia iš Sirijos išvažiavau aš. Keliavau vienas. Mano, kaip ir daugelio kitų žmonių, gelbėjimosi nuo negailestingo karo istorija labai panaši. Iš namų išvažiavau automobiliu, vėliau keliavau autobusais, per Viduržemio jūrą į Graikiją plaukėme pripučiamoje valtyje. Čia teko net kelias paras praleisti ties Graikijos siena po atviru dangumi, paskui buvome apgyvendinti pabėgėlių stovykloje.

Iš ten į jūsų šalį buvau perkeltas rudenį. Keletą mėnesių praleidau Ruklos pabėgėlių centre, iš ten ir atvykau į Akademiją. Mano žmona su dar dvejų metukų neturinčiu sūnumi pas mane atvyko vos prieš porą mėnesių. Tas pusmetis man buvo pats baisiausias per visą gyvenimą. Kol tvarkėmės jų atvykimo dokumentus, kiekvieną minutę išgyvenau, ar jiems ten Sirijoje viskas gerai. O ir toliau šis jaudulys neapleidžia, nes, kaip ir minėjau, daug artimųjų kiekvieną dieną Sirijoje vis dar žvelgia mirčiai į akis.

– Kodėl iš Sirijos iškeliavote vienas? Kodėl kartu nepasiėmėte šeimos?

– Mažam vaikui toks kelias, kokį teko įveikti man, būtų buvęs tikrai per daug pavojingas. Tik po to, kai aš sėkmingai pasiekiau ES, čia susiradau būstą bei veiklą, atsirado galimybė jiems bent kiek civilizuočiau gelbėtis nuo karo. Jie gavo Lietuvos vizą ir iš Libijos lėktuvu sėkmingai pasiekė jūsų šalį. Jei Sirijos pilietis užsienyje neturi nei giminių, nei pažįstamų, beveik nėra šansų gauti kitos šalies vizą, tad daugeliui Sirijos gyventojų lieka tik arba pasilikti karo niokojamoje šalyje, arba gelbėtis nuo karo taip, kaip aš. Deja, nemažai daliai tėvynainių tokia kelionė baigėsi tragiškai.

– Kaip gyvena Sirijoje likę artimieji?

– Na koks gali būti gyvenimas per karą? Nieko gero ten nėra. Beveik visa pramonė, mokslo įstaigos ir kitos institucijos nutraukė savo veiklą arba vos ne vos gyvuoja. Krūvos bedarbių, o ir darbuotojų atlyginimai pasiekė neregėtas žemumas. Žmonės vos galą su galu suduria, o kur dar nuolatinė bombardavimo baimė, netvarka, būtiniausių buities priemonių trūkumas ir t.t. Baisu ten.

Mano tėtis yra gydytojas, jis jau pensininkas. Tačiau jis sąmoningai pasirinko likti Sirijoje. Karo metu gydytojai ypač reikalingi. Aš augau penkių vaikų šeimoje – turiu du brolius ir tiek pat seserų. Vienas brolis ir sesė yra likę Sirijoje. Kitas brolis, kartu su manimi išvykęs iš Sirijos, šiuo metu yra Vokietijoje, o sesuo gyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Su artimaisiais, likusiais gimtinėje, stengiuosi susisiekti kasdien, tačiau, deja, ne visada pavyksta – stringa tai telefono, tai interneto ryšys. Taip ir gyvename tiek jie, tiek aš kasdienėje baimėje.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Mohammadas Almogdadas
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Mohammadas Almogdadas

– Na, o kaip jums Lietuva? Kokie įspūdžiai?

– Lietuvoje mums patinka. Žinoma, klimatas labai skiriasi nuo mūsų gimtųjų vietų, bet šiaip tikrai viskas labai gerai. Esu labai laimingas, kad galiu tęsti mokslus. Sirijoje Damasko universitete baigiau žemės ūkio inžineriją, vėliau tame pačiame universitete įgijau magistro laipsnį augalų apsaugos srityje. Baigęs mokslus savo šalyje dirbau mokslinių tyrimų centre agronomu. O tada įsisiūbavo karas ir reikėjo galvoti, kaip apsaugoti savo šeimą.

Todėl rudenį atsidūręs Ruklos pabėgėlių centre ir svarstydamas, kuo užsiimti Lietuvoje, labai apsidžiaugiau pamatęs galimybę tęsti mokslus ir įgyti daktaro laipsnį. Lietuvoje sulaukėme nemažai pagalbos įsikuriant. Akademijoje nuomojamės tikrai labai jaukų butą. Svarbiausia, kad čia jaučiamės saugūs.

Žinoma, pragyventi nėra lengva. Mes gyvenimą čia pradėjom nuo nulio vienui vieni. Gauname vos 100 eurų pašalpą kaip karo pabėgėliai, aš institute kaip doktorantas gaunu apie 400 eurų stipendiją, nuoma nebrangi, tad pinigų pragyventi užtenka. Tačiau lėšų vis pritrūksta, tad nei pasitaupyti, nei pakeliauti po jūsų šalį nepavyksta. Automobilio neturime, o viešasis transportas tikrai labai brangus. Aš, kol dar čia gyvenau vienas, lankiausi Kaune, Vilniuje. Tačiau mano žmona su sūneliu kol kas matė tik Akademiją ir Kėdainius.

Dar mums padeda „Caritas“. Ši organizacija padėjo susitvarkyti kai kuriuos formalumus su valstybinėmis institucijomis bei kitą dokumentaciją. Taip pat jie skiria mums 25 eurus per mėnesį maisto produktams įsigyti.

Mano tėtis yra gydytojas, jis jau pensininkas. Tačiau jis sąmoningai pasirinko likti Sirijoje. Karo metu gydytojai ypač reikalingi.

– Su kokiais sunkumais Lietuvoje susiduriate?

– Daugiausia bėdos dėl kalbos. Rukloje lankiau lietuvių kalbos kursus, tačiau per kelis ten praleistus mėnesius pavyko išmokti tik svarbiausius žodžius ir frazes, tad kol kas lietuviškai moku tik padėkoti, pasisveikinti, atsisveikinti ir pan.

Akademijoje lietuvių kalbos kursų nėra, tai mokausi, kaip pats išmanau, bet tikrai labai nelengva. Žadėjo, kad ir Akademijoje gausiu pagalbą dėl kalbos, bet per penkis mėnesius, kai esu čia, jos dar nesulaukiau. Būtų gerai, kad kas pagelbėtų išmokti kalbą. O visa kita čia tikrai puiku.

– Kaip jus akademiškiai priėmė? Ar neteko patirti diskriminacijos?

– Žmonės čia tikrai draugiški – niekas į mus kreivai nežiūri. Žinoma, visose bendruomenėse yra labai įvairių žmonių. Gal kam nors mes ir nepatinkame, bet tiesiai į akis to niekas dar nėra pasakęs ar kažkaip kitaip mūsų įžeidęs. Priima mus čia tikrai draugiškai, akademiškiai gana tolerantiški. Mokslo įstaiga ir jos žmonės taip pat puikūs.

Mano žmona patenkinta gyvenimu čia. Ji taip pat yra baigusi universitetą Damaske – ten mes ir susipažinome. Jos studijos, kaip ir mano, susijusios su žemės ūkiu. Šiuo metu ji augina mūsų mažąjį pusantrų metų sūnelį, vėliau, kas žino, gal taip pat tęs mokslus.

– Ar mokslas Lietuvoje labai skiriasi nuo studijų Sirijoje?

– Jei palygintume studijas čia ir Sirijoje iki karo pradžios, didelių skirtumų neįžvelgčiau. Panašūs metodai ir sąlygos. Akademijoje turtingesnė techninė laboratorijų bazė, bet šiaip kardinalių skirtumų tarp mano ir jūsų šalies mokslo pobūdžio nėra. Tačiau karui prasidėjus viskas vertėsi aukštyn kojomis. Karas Sirijoje prasidėjo 2011 m. Pradžioje dar nebuvo didelio karo poveikio – aš 2010 metais pradėjęs magistro studijas jas dar galėjau pabaigti, nors, žinoma, jų pabaigos link sąlygos mokslui buvo itin sudėtingos.

Tačiau vėliau, karo veiksmams intensyvėjant, mokslo įstaigos beveik nutraukė savo veiklą. Todėl dar kartą pasikartosiu – labai džiaugiuosi, kad galiu tęsti mokslus čia.

– Papasakokite, į kokią sritį gilinatės Žemdirbystės institute?

– Mano doktorantūros studijų sritis yra pupų, lot. vicia faba, kenkėjų rūšinė įvairovė, išplitimas, žalingumas ir kontrolė. Šią sritį pasirinkau matydamas gana geras ankštinių kultūrų ateities perspektyvas tiek Europos Sąjungoje, tiek kitose pasaulio vietose. Kasmet šių ankštinių kultūrų pasėlių plotai auga, todėl labai svarbu numatyti pavojus jiems ateityje, taip pat surasti mažiausiai kenksmingus gamtai, o kartu ir žmogui, būdus kovai su kenkėjais.

Bandau įvairius būdus – tiek cheminius, tiek natūralius, vėliau lyginsiu juos ir darysiu išvadas. Tai tikrai labai įdomi sritis. Taip pat džiaugiuosi, kad dėstytojai institute tikrai profesionalūs, iš jų sulaukiu labai daug pagalbos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Libano karys prie šalies sienos su Sirija
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Libano karys prie šalies sienos su Sirija

– Kodėl rinkotės žemės ūkio mokslus?

– Na, prisipažinsiu, kad žemės ūkio krypties studijos tikrai nebuvo mano vaikystės svajonė. Augau mieste ir nieko bendro su kaimu neturėjau. Net seneliai, ir tie miestiečiai. Tačiau baigęs mokyklą nusprendžiau rinktis žemės ūkį kaip mažesnę blogybę (juokiasi). Nes tėvai siūlė studijuoti ekonomiką ir finansus arba žemės ūkį.

Prisipažinsiu, mano balai nebuvo pakankamai aukšti, kad įstočiau ten, kur norėjau – civilinę inžineriją. Bet dabar savo pasirinkimu esu tikrai labai patenkintas. Tai be galo įdomi ir žmonijai svarbi sritis. Kasdien vis labiau džiaugiuosi, kad atradau savo kelią, kuris kuo toliau, tuo labiau mane domina.

– Ar žemės ūkis perspektyvi sritis Sirijoje? Juk ten klimatas nėra itin palankus?

– Kodėl? Sirijoje yra gana neblogai išvystytas žemės ūkis. Aišku, pas mus daugeliui kultūrų nėra itin palankios klimatinės sąlygos. Tačiau Sirijoje yra vienas stipriausių regione pomidorų auginimo sektorius, taip pat čia puikiai dera baklažanai bei kitos daržovės. Čia auginama nemažai medvilnės, vaisių, javų ir kt. Iki praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio žemės ūkis Sirijoje buvo pagrindinė ūkio šaka.

O ir vėliau buvo metamos didžiulės lėšos į drėkinimo sistemas bei žemės ūkio naudmenų plotų didinimą. Tačiau, deja, karas beveik viską sugriovė. Šiuo metu Sirijos žemės ūkis yra beveik sunaikintas. Tačiau tikiu, kad kai baigsis šis beprasmis konfliktas, žemės ūkį atkursime, ir aš labai norėčiau prie to prisidėti. Ankštinės kultūros puikiai dera Sirijos klimato sąlygomis, o aš turiu pakankamai žinių, kurios gali būti naudingos ir kitoms žemės ūkio sritims.

– Sugrįžkime prie jūsų gyvenimo čia, Lietuvoje. Ar mūsų šalyje teko savo gyvenimo būdą keisti iš esmės? Ar sunku puoselėti savo kultūrą svetimame krašte?

– Viskas Lietuvoje mums yra gerai. Svarbiausia, kad esame visa šeima kartu ir jaučiamės saugūs. Žinoma, dėl religijos yra kiek kebliau – artimiausia mečetė, jei neklystu, yra tik Kaune ar Vilniuje, tad, aišku, neprivažinėsi. Religija man yra gana svarbi, labai norėčiau bent jau penktadieniais mečetėje apsilankyti, bet yra, kaip yra. Meldžiamės namuose. Svarbiausia, kad esame ne karo zonoje.

Mano doktorantūros studijų sritis yra pupų, lot. vicia faba, kenkėjų rūšinė įvairovė, išplitimas, žalingumas ir kontrolė.

Džiaugiamės, kad Lietuvoje randame beveik visus mums įprastus maisto produktus ir net prieskonius. Tikrai beveik nieko čia nepasigendame. Ragavome ir tradicinio lietuviško maisto. Viskas tikrai labai skanu.

O dėl kultūros puoselėjimo, žinoma, jei karas užsitęs, vaikui bus sunkiau įdiegti ir suvokti tėvų kultūrą. Bet dar kartą sakau, svarbiausia, kad mes esame saugūs čia, o visa kita jau kaip nors (šypsosi).

– Kokie jūsų šeimos ateities planai? Ar apsigynęs daktaro disertaciją rengiatės likti gyventi Lietuvoje?

– Be jokios abejonės, vos karas Sirijoje baigsis, mes važiuosime namo. Bet kol Sirijoje nebus saugu mano vaikui, mes ten negrįšime. Dabar mano pagrindinis tikslas yra baigti mokslus, apsiginti daktaro disertaciją. Tad iki tol tikrai liksime Lietuvoje.

Na, o vėliau, tikiuosi, pasibaigus karui, mes galėsime grįžti į tėvynę. Kol kas planai tokie, bet kiek žinau, jūs taip pat turite tokį posakį apie žmogaus planus ir iš jų besijuokiantį Dievą.

rinkosaikste.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min