Sekite 15min Google
Dalis gyventojams numatytų priedangų yra daugiabučių namų rūsiuose, požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse ir kitose bendrojo naudojimo patalpose. Įprastomis sąlygomis tokios patalpos turi būti apsaugotos nuo pašalinių asmenų, todėl jų durys pagrįstai laikomos užrakintos. Tačiau gavus perspėjimą apie pavojų tas pats saugumo sprendimas gali virsti kliūtimi, rašoma Lietuvos būsto rūmų pranešime žiniasklaidai.
Situacija dar sudėtingesnė, jeigu perspėjimas gyventojus pasiekia naktį. Žmonės pabunda iš miego, turi greitai įvertinti situaciją, pasirūpinti vaikais ar vyresnio amžiaus šeimos nariais ir per kuo trumpesnį laiką pasiekti saugią vietą. Tokiomis aplinkybėmis negalima tikėtis, kad kažkas laiku suras atsakingą asmenį, atvyks su raktu ar prisimins konkrečių durų kodą.
Lietuvos būsto rūmų prezidento Algio Čapliko teigimu, civilinės saugos sistemoje šis praktinis klausimas turi būti išspręstas dar iki realios grėsmės.
„Mes galime turėti labai gerą priedangų žemėlapį, ženklus ant pastatų ir instrukcijas gyventojams, tačiau galiausiai viskas atsiremia į labai paprastą dalyką – duris. Jeigu pavojaus metu žmogus prie jų pribėga ir jos užrakintos, visa iki tol sukurta sistema tame taške sustoja. O jeigu signalas gaunamas vidury nakties, situacija dar sudėtingesnė. Civilinėje saugoje negali likti tokio paskutinio užrakinto metro“, – sako A.Čaplikas.
Durys galėtų atsirakinti kartu su perspėjimu
Būsto rūmai siūlo valstybės mastu įvertinti techninius sprendimus, leidžiančius ekstremaliosios situacijos ar kito pavojaus metu centralizuotai arba nuotoliniu būdu atrakinti patekimą į priedangai skirtas patalpas.
Principas būtų paprastas: kasdienybėje pastatas išlieka saugus, o rūsiai, požeminės aikštelės ar kitos patalpos – užrakintos. Tačiau gavus nustatytą civilinės saugos signalą būtų sudaryta galimybė nedelsiant atverti žmonėms reikalingus patekimo kelius.
Pasak A.Čapliko, nereikėtų apsiriboti vienu konkrečiu technologiniu sprendimu – valstybė pirmiausia turėtų nustatyti rezultatą, kuris privalo būti užtikrintas.
„Mes nesakome, kad kiekviename name turi būti vienodas užraktas ar ta pati technologija. Tačiau turi būti aiškus principas: jeigu patalpa paskirta priedanga, pavojaus metu žmogus turi galėti į ją patekti nedelsdamas. Kaip tai techniškai įgyvendinama konkrečiame pastate, galima spręsti atsižvelgiant į jo konstrukciją ir naudojamas sistemas“, – teigia Būsto rūmų prezidentas.
Reikia aiškaus teisinio reglamentavimo
Kita problema, kurią Būsto rūmai siūlo išspręsti valstybės mastu, – aiškiai nustatyti, kaip tokios techninės priemonės turėtų būti vertinamos teisiškai ir kas turi teisę priimti sprendimą dėl jų įrengimo.
Jeigu automatinio ar nuotolinio durų atrakinimo įrengimas būtų vertinamas kaip daugiabučio bendrojo turto pagerinimas, praktikoje gali reikėti organizuoti butų ir kitų patalpų savininkų balsavimą.
Daugiabučių administratoriai ir bendrijos gerai žino, kad tokios procedūros gali užtrukti: reikia informuoti savininkus, organizuoti susirinkimą arba balsavimą raštu, surinkti reikalingą daugumą, o jai nesusirinkus procedūras kartoti.
A.Čapliko nuomone, priedangos prieinamumas turėtų būti vertinamas pirmiausia kaip civilinės saugos, o ne pastato komforto ar papildomo pagerinimo klausimas.
„Žmonės gali balsuoti, kokią norėtų laiptinės apdailą ar ar kieme reikalingi papildomi suoliukai. Tačiau kai kalbame apie priemonę, kuri ekstremalios situacijos metu gali būti tiesiogiai susijusi su žmonių saugumu, kyla pagrįstas klausimas, ar jos įgyvendinimas apskritai turėtų priklausyti nuo balsavimo. Jeigu valstybė sako, kad čia yra priedanga, valstybė turi nustatyti ir aiškias sąlygas, kaip ji turi veikti“, – sako A.Čaplikas.
Būsto rūmai siūlo aiškiai įtvirtinti, kad techninės priemonės, būtinos realiam ir neatidėliotinam patekimui į priedangą, būtų laikomos civilinės saugos ir privalomųjų saugos reikalavimų įgyvendinimo dalimi.
Reikia išspręsti ir finansavimo klausimą
Nustačius pareigą užtikrinti patekimą į priedangas, kartu turi būti aišku, kas ir kokiomis lėšomis tokius sprendimus įgyvendina.
Būsto rūmų nuomone, pirmiausia valstybė ir savivaldybės turėtų įvertinti galimybes prisidėti prie tokių sistemų diegimo, ypač tuose pastatuose, kuriuose esančios priedangos skirtos ne tik konkretaus namo gyventojams, bet ir platesnei aplinkinių teritorijų bendruomenei.
„Jeigu viena daugiabučio požeminė aikštelė ar rūsys civilinės saugos sistemoje tampa vieta, į kurią pavojaus metu nukreipiami ne tik to namo, bet ir aplinkinių pastatų gyventojai, turime labai aiškiai atsakyti, kieno tai atsakomybė ir kas finansuoja tokios vietos parengtį. Negalime visos finansinės atsakomybės automatiškai perkelti vieno namo gyventojams“, – pabrėžia A.Čaplikas.
Būsto rūmų vertinimu, vienas iš galimų finansavimo modelių būtų leisti tokioms priemonėms naudoti daugiabučių namų kaupiamąsias lėšas. Jeigu jų nepakaktų, o priemonės būtų pripažintos privalomųjų saugos reikalavimų dalimi, turėtų būti nustatyta aiški privalomųjų darbų finansavimo tvarka.
Toks modelis, pasak organizacijos, suteiktų administratoriams ir bendrijoms aiškumą ir neleistų gyventojų saugumui svarbiems sprendimams strigti vien dėl neapibrėžtos finansavimo ar sprendimų priėmimo tvarkos.
Civilinės saugos standartas negali priklausyti nuo savivaldybės
Būsto rūmai kreipėsi į atsakingas institucijas siekdami ne pavienių sprendimų atskiruose namuose, bet bendro modelio visai Lietuvai.
Organizacijos nuomone, valstybės institucijos turėtų parengti aiškias metodines rekomendacijas savivaldybėms, daugiabučių namų administratoriams ir bendrijoms: kaip turi būti užtikrinamas patekimas į priedangas, kokios techninės priemonės gali būti naudojamos, kada jų įrengimui reikalingas savininkų sprendimas, kas atsako už sistemų veikimą bei kaip tokios priemonės finansuojamos.
„Civilinės saugos standartas negali priklausyti nuo pašto kodo. Negali būti taip, kad vienoje savivaldybėje administratorius gali įrengti būtiną saugos priemonę, o kitoje dėl tokio paties sprendimo kelis mėnesius vyksta balsavimai ir teisinės diskusijos. Pavojaus pobūdis nuo savivaldybės ribos nesikeičia, todėl ir pagrindinės taisyklės turi būti vienodos“, – sako A.Čaplikas.
Reikia patikrinti ne tik priedangą, bet ir visą kelią iki jos
Būsto rūmai siūlo į priedangų parengtį žvelgti praktiškai – tarsi būtų modeliuojama reali ekstremalioji situacija.
Gyventojas gauna perspėjimą telefone arba išgirsta sirenas. Galbūt tai įvyksta vidury nakties. Jis turi atsikelti, pasirūpinti šeimos nariais, išeiti iš buto, nusileisti į pirmą aukštą, rūsį ar požeminę automobilių aikštelę ir judėti link jam nurodytos priedangos. Visame šiame kelyje neturi būti vietos, kurioje dėl techninių ar organizacinių priežasčių judėjimas sustotų.
Todėl, A.Čapliko teigimu, vertinant priedangų parengtį reikėtų tikrinti ne tik pačią patalpą, bet ir visą žmogaus kelią iki saugios vietos.
„Civilinės saugos planus turime tikrinti ne ant popieriaus, o žmogaus akimis. Gavau perspėjimą. Kur einu? Pro kur patenku? Ar durys atsidarys? Ar žinosiu, ką daryti? Jeigu į bent vieną iš šių klausimų neturime aiškaus atsakymo, vadinasi, dar turime darbo“, – sako Lietuvos būsto rūmų prezidentas Algis Čaplikas.
Būsto rūmai teigia esantys pasirengę kartu su Vidaus reikalų ministerija, Aplinkos ministerija, savivaldybėmis ir civilinės saugos specialistais įvertinti daugiabučių administratorių praktikoje kylančias problemas bei pasiūlyti techninius ir teisinius sprendimus.
„Tikslas neturėtų būti dar vienas reikalavimas daugiabučiams. Tikslas – kad realios grėsmės minutę visa sistema suveiktų: žmogus žinotų, kur eiti, galėtų ten patekti ir rastų parengtą vietą pasislėpti. Tik tada galėsime sakyti, kad priedanga yra ne ženklas ant sienos, o reali civilinės saugos priemonė“, – apibendrina A.Čaplikas.