Atlikėjas planavo rengti birželį pasirodysiančio DVD su koncerto įrašu iš Čikagos bei kelionės epizodais po JAV pristatymą. Tačiau netikėtai atrado ir kitą svarbią sukaktį, todėl organizuos tūkstančio koncertų turą. „Nežinau tikslios statistikos, kuris koncertas bus tas jubiliejinis", – LŽ prisipažino A.Mamontovas. Vasarą numatyta daugiau kaip dvidešimt koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenančioms lietuvių bendruomenėms.
Koncertuodamas Lietuvos miestuose, Andrius žada, jei pavyks, išrinkti po debiutuojančią grupę, kuri galės pasirodyti pusvalandį prieš jo koncertą. „Kadaise buvau debiutantas, dabar pats galiu kitiems suteikti sceną", – šypsojosi A.Mamontovas. Muzikantas į savo repertuarą surinko tas dainas, kurios per du dešimtmečius buvo geriausiai sutiktos per pasirodymus.
Jaučiate, kad koncertavote beveik tūkstantį kartų?
Kartais atrodo, kad laikas bėga labai greitai, kad pirmieji koncertai buvo visai neseniai. Tačiau muzikuodamas jaučiuosi įgijęs patirties: galiu nebe baugščiai žvalgytis į salę, bet viską padaryti ir išreikšti taip, kaip iš tiesų noriu.
Jausmai scenoje pakito taip pat?
Jie išlikę panašūs, kaip ir anksčiau. Dainuodamas galvoji, ką nori pasakyti savo daina. Stengiuosi, kad žodis pasiektų klausytoją. Smagu, jei, be viso to, galima ir pašokinėti, pasilinksminti.
O kaip jaudulys?
Jaudulys tikriausiai yra, tik jo nebeužfiksuoju. Prieš koncertus galvoju apie kitus dalykus, kurie nukreipia dėmesį.
Prisimenate pirmąjį koncertą?
Tai buvo mokykloje per žiburėlį. Man buvo dešimt, mokiausi ketvirtoje klasėje. Atsisėdome trys draugai su gitaromis ir pagrojome. Viskas buvo gana primityvu, bet tąsyk jaudulį tikrai jaučiau – labai stengėmės nesuklysti.
Kas dar įsiminė?
Kiekvienas kažkuo įsimintinas, tačiau keli yra nerealūs. Be jokios abejonės, baigiamasis „Foje" koncertas sostinės Vingio parke nepamirštamas. Susirinko beveik 60 tūkst. žmonių. Tai buvo gausiausia auditorija, kuriai teko groti. Kitas labai įsimintinas pasirodymas vyko per Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kovą 1990 metais. Sužinojome, kad okupantai ir kolaborantai nori užimti Spaudos rūmus. Paskambinau radijo stočiai M-1 ir pasiūliau padaryti didelį renginį, kad kareiviai negalėtų prisiartinti. Daugybė grupių tą naktį suvažiavo iš visos Lietuvos. Grojome nuo 11 ar 12 nakties iki 7 ryto. Susirinko apie 20 tūkst. žmonių. Koncertuojant atvažiavo sunkvežimiai, pilni kareivių, tačiau pamatę didelį renginį ir žmonių minią po kurio laiko nuvažiavo.
Trečias atmintyje įstrigęs koncertas vyko 1986 metais per filmo „Kas atsitiko" filmavimą. Tuomet ta proga mane trumpam išleido iš kariuomenės. Daina „Laužo šviesa" pirmą kartą skambėjo tokiai didelei auditorijai. Šis filmas, koncertas ir daina, galima sakyti, lėmė visą mano gyvenimą – tai, ką dabar turiu.
-Klausimas žiaurokas, tačiau kokio koncerto norėtumėte paskutinio?
Manau, kad nežinočiau, kuris paskutinis, nes žadu koncertuoti, kol galėsiu. O žodžiai „kol galėsiu" dar toli. Kol kas net labai galiu (juokiasi).
