Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andriaus Ūso gyvenimas sargybinio šėšėlyje

Andrius Ūsas ir Laima Stankūnaitė
LNK nuotr. / Andrius Ūsas ir Laima Stankūnaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Jie – ne prezidentai, ne premjerai ir ne milijonieriai. Tačiau ginkluoti sargybiniai budi šalia jų dieną ir naktį. Tik saugomi asmenys tai laiko ne privilegija ar laikina užuovėja nuo pavojų, o baisia našta.

Vieni jų – nusikaltimų liudininkai, nepabūgę kalbėti teisme. Kiti – sukilę prieš buvusius sėbrus, kad išneštų sveiką kailį. Treti nieko bendra neturėjo su nusikaltimais. Jų normalų gyvenimą sujaukė viesulu įsisukę nelemti įvykiai. Valstybė įslaptintuose butuose juos gali saugoti ir ilgus metus. Ne vienam dėl tokios izoliacijos sutrinka psichika. Apie sunkų gyvenimą sargybinio šėšėlyje rašo „Lietuvos rytas“.

Jų būstas – 10 kvadratinių metrų kambarėlis. Jei su šeima – didesnis. Sofa, stalas, kėdė, dušas, virtuvėlės kampas, mažas langas viršuje. Už sienų – tokie pat saugomi žmonės. Ilgai saugomi asmenys psichologiškai jaučiasi panašiai kaip įkalinti nusikaltėliai.

Ir vieniems, ir kitiems laisvė – nepasiekiama svajonė. Tik vienas skirtumas. Iškalėjęs skirtą bausmę, kalinys išeis į laisvę.

Nuo mirties saugomam žmogui nėra kur sugrįžti, nes jo tykantys žudikai – laisvėje.

Vieni saugojamieji tokį gyvenimą kenčia ilgus metus. Kiti renkasi plastines operacijas, kurias privalo apmokėti valstybė. Keičia pavardę, asmens duomenis ir pasislepia užsienyje.

Tačiau jie niekada neatsikratys jausmo – kad kažkur, už kampo, juos medžioja žudikas.Jų būstas – 10 kvadratinių metrų kambarėlis. Jei su šeima – didesnis. Sofa, stalas, kėdė, dušas, virtuvėlės kampas, mažas langas viršuje.

Gyvenimą sustabdė šūviai

„Net baisiausiame sapne nebūčiau susapnavusi, kad tapsiu asmeniu, kurį nuo žudiko saugos valstybė. Tačiau, pasirodo, tokių išgyvenimų gali patirti bet kuris – aš, jūs, jūsų draugai. Nors Lietuvoje – ne karas, ne genocidas, ne diktatūra.

Gyveni įprastą gyvenimą. Ir vieną dieną viskas perbraukiama. Nuaidi žudiko šūviai, ir tavo gyvenimas virsta absurdu.

Imi gyventi jausmu, kurio niekam nelinkėčiau, – pasijunti žudiko tykoma auka“, – lėtai, apgalvodama žodžius, pasakoja graži, trapi moteris.

Guodai Ūsienei – 37-eri. Jai laikas auginti vaikus, laikas kurti namus, laikas siekti karjeros.

Tačiau jos laikas sustojęs jau pusę metų – nuo tos spalio 5 dienos, kai Kaune nuaidėjo šūviai.

Drąsius Kedys, kuris įtariamas nušovęs teisėją Joną Furmanavičių ir Violetą Naruševičienę, greičiausiai taikėsi ir į Guodos vyrą Andrių Ūsą. Žudiko mašina rasta netoli jų namų.

Taip prasidėjo pirmadienis, apvertęs moters gyvenimą. Sudaužęs jos ir vyro svajones, pradėtus darbus, sugriovęs sveikatą ir į tolimą ateitį nukėlęs didžiausią svajonę – susilaukti kūdikio.

Pavertęs jos vyrą įtariamuoju, o juos abu – įkalintais asmenimis, kuriuos valstybė saugo nuo žudiko kulkos. Kaliniais, kuriems amnestija gali ir nebūti paskelbta.

Baisi nuojauta pasitvirtino

„Andrius niekada nekalbėjo, bet jautė artėjančią tragediją. Matydavau, kad jis rytą palenda po mašina patikrinti, ar neprikabintas sprogmuo.Andrius niekada nekalbėjo, bet jautė artėjančią tragediją. Matydavau, kad jis rytą palenda po mašina patikrinti, ar neprikabintas sprogmuo.

Esame pastebėję, kad po nakties nulenkta tvora, nukritusi pašto dėžutė, kažkas šmirinėjo po kiemą. Važiuodamas automobiliu Andrius nuolat dirsčiodavo į veidrodėlį – ar niekas neseka?

Aš ir pykdavau, ir juokdavausi iš jo. Man tai jau atrodė panašu į persekiojimo maniją. Kas gali kėsintis į mus? Nei mes kokie milijonieriai, nei skolų nemokantys verslininkai.

Man buvo juokinga iki pat tos spalio 5 dienos. Tai, kas mus po to užgriuvo – apklausos, kaltinimai, apsauga, prakeiksmai – gali išlaikyti tikrai ne kiekvienas. Nepalūžti tokioje situacijoje beveik neįmanoma“, – sako Guoda.

Iš darbo išvežė apsauga

Devintą valandą ryto darbe suskambo G.Ūsienės mobilusis telefonas.

„Guoda, kur mano pistoletas?“ – išgirdo vyro balsą. Savigynai įsigytą ginklą moteris buvo paslėpusi, nes savaitgalį jų namuose svečiavosi vyro vaikai iš pirmos santuokos.

Užuot ką paaiškinęs, vyras jai prisakė: „Užsidaryk kabinete arba būk tarp žmonių. Tuoj atvyks apsauga tavęs pasiimti“.

„Neslėpsiu, mane ištiko isterija. Jau žinojau, kad nušauti du žmonės, kad trečia būsimoji auka – Andrius. Baigėsi darbo valandos, kolegos išėjo namo.

Su siaubu laukiau, kad tuščiame koridoriuje pasigirs svetimi žingsniai“, – prisimena Guoda, pirmą kartą atvirai prakalbusi apie patirtus išgyvenimus. Tik vėlų vakarą ją iš darbo paėmė apsaugos darbuotojai, nuvežė į prokuratūrą. Čia ji susitiko vyrą. Palaukė valandėlę, kol giminaičiai iš jų namų atvežė keletą drabužių, higienos priemonių.Su siaubu laukiau, kad tuščiame koridoriuje pasigirs svetimi žingsniai.

„Kelioms dienoms išvešime jus į saugią vietą“, – paaiškino pareigūnai.
Niekas nežinojo, kad žudikas dings, o įslaptintame bute jiems teks apsigyventi ilgam.

Su sargyba – į nežinią

„Mus susodino į mašiną. Langai buvo aklinai uždengti. Viduje degė šviesa. Priekyje įsitaisė ginkluotas pareigūnas.

Mašina pajudėjo. Kur? Mes nežinojome. Iš susijaudinimo krėtė šaltis, negalėjau kalbėti. Andrius jautėsi taip pat.

Laikėme vienas kito ranką ir tylėjome. Mus gąsdino ne tiek grėsmė gyvybei, kiek nevaldoma situacija ir jos absurdiškumas. Lyg sapnuotume siaubo sapną ir nepajėgtume atsibusti“, – prisimena Guoda.Galima sakyti, kad jei žudikui nepasisekė tavęs nušauti, pasisekė sunaikinti kitaip.

Atskirti ir saugomi

Po kelių valandų Guodą ir Andrių vežusi mašina sustojo. Keleiviai buvo išlaipinti tiesiai prie įėjimo ir įvesti į butą. Kur jie atsidūrė?

Jie nežinojo. Kitą rytą apsaugos pareigūnui davė pinigų ir paprašė nupirkti rankšluosčių, maisto.

Prasidėjo naujas Andriaus ir Guodos gyvenimas – visiškoje izoliacijoje.

„Baisiausia išgyventi yra ne tai, kad esi saugomas, o tai, kad visiškai atskirtas nuo gyvenimo. Iš tavęs atimami telefonai, jie išrenkami, kad pagal juos niekas nenustatytų buvimo vietos.

Negali paskambinti, tau negali paskambinti. Negali išeiti į lauką. Bet kokį pajudėjimą, norą susitikti su artimaisiais reikia iš anksto derinti su pareigūnais. Kažkur eina gyvenimas, kažkas tave degina ant laužų, o tu neturi galimybės nei atsakyti, nei viešai pasirodyti.

Galima sakyti, kad jei žudikui nepasisekė tavęs nušauti, pasisekė sunaikinti kitaip“, – su kartėliu sako Guoda. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min