Pirmoji R.Tamošausko misija tapo tęstine – dabar gydytojas ne tik vyksta į Ukrainą, bet ir organizuoja paramos teikimą savo laisvę ginantiems ukrainiečiams.
Su gydytoju Roku kalbamės apie tai, kuo skiriasi karo ir paprasta medicina, kokias patirtis jam pačiam suteikė darbas Ukrainoje, ką ir kiek gali vienas žmogus, taip pat apie laisvę – jos jausmą ir jos trapumą.
Pokalbiu su R.Tamošausku 15min pradeda straipsnių ciklą apie Lietuvos medikus – apie jų kasdienybę, patirtis ir nematomą darbo pusę.
– Kai studijavote mediciną, baigėte studijas, pradėjote dirbi – turbūt nė karto nebuvo užsukusi mintis, kad teks dirbti karo sąlygomis. Dvidešimt pirmajame amžiuje vykstančiame kare.
– Tikrai nebuvo.
– Karinė ir civilinė medicina – labai skirtingi dalykai?
– Sakyčiau, kad labai. Aš neturėjau sąlyčio su karu ir priklausau tai kartai, kuriai pavyko išvengti tarybinės armijos. Mes, įstoję į aukštąsias mokyklas, buvome tie laimingieji. Paskui – nepriklausomybė.
Tik Sausio įvykių metu esu matęs BTR‘us, karinę techniką. Todėl, be abejo, negalvojau, jog teks susidurti su šia sritimi.
Mes, nei kaip medikai, nei kaip žmonės, nesame pasiruošę tiems baisumams ir toms sąlygoms, kokias atneša karas. Visą gyvenimą dirbu pakankamai ūmioje medicinos srityje. Esu anesteziologas, matau dideles traumas, rimtas problemas, kurias reikia spręsti. Būna, kad operacijų metu prasideda didelis kraujavimas, atsiranda komplikacijos ir tai reikia greitai suvaldyti. Bet karo medicina yra kažkas kito ir principai ten kitokie. Prioritetai kiti.
– Kokie?
