– Gyvenote Lietuvoje, studijavote bei dirbote JAV, kokie vėjai atpūtė į Jungtinę Karalystę?
– Prieš trejus metus atvykau į Oksfordą studijuoti magistrantūros, besimokydama susidomėjau dalinimosi ekonomika ir verslo startuoliais, plėtojančiais socialinę gerovę. Norėjau pati įkurti verslą, tačiau pirma reikėjo įgyti patirties, todėl Kalifornijoje įsidarbinau robotikos įmonėje. Ten buvo labai gerai, tačiau pasiilgau Europos. Jungtinės Karalystės įstatymai palankūs jauniems verslininkams, todėl būtent čia nusprendžiau kurti „Cycleland“.
– Ar nekilo mintis kurti startuolį Amerikoje?
– Galvojau, tačiau mane labai traukė Europa. Čia dalinimosi ekonomika, mano manymu, vystosi sparčiau. Žmonės gyvena arčiau vieni kitų, tad komunikuoti jiems daug paprasčiau nei JAV. Oksforde ir savo idėją įgyvendinti lengviau, mat čia yra universitetas, žmonės atvyksta mokytis, nemažai turistų, tikiu, kad galiu jiems padėti ir palengvinti keliones.
Šiuo metu daug pasaulio miestų investuoja į dviračius bei dviratininkus, kad pakeistų infrastruktūrą.
– Kodėl dviračiai?
– Mūsų kelionės į darbą, į mokyklą ar po miestą užima nemažai laiko, tad manau, kad dalinimasis dviračiais turi daug potencialo.
Dviračiai apskritai yra geras dalykas. Pirmiausia jais važinėti sveika, taip pat mažinamos spūstys gatvėse, be to, keliaujant dviračiais nereikia stovėti spūstyse, turistams patogiau patekti į vietas, kurios nepasiekiamos automobiliu ar traukiniu.
Šiuo metu daug pasaulio miestų investuoja į dviračius bei dviratininkus, kad pakeistų infrastruktūrą. Savivaldybės siūlo dviračių nuomą ir keičia kelius, pritaiko juos dviratininkams. Pavyzdžiui, Paryžiuje, Londone, Berklyje – visur yra gatvės dalių, skirtų tik dviračiams, dviratininkų alėjos. Manau, dviračiai gali pakeisti mūsų gyvenimus į gera. Noriu daryti tai, kuo besąlygiškai tikiu, ir padėti žmonėms.
– Kaip veikia jūsų įkurta svetainė?
– Pirma reikia užsiregistruoti, nufotografavus savo dviratį įkelti nuotrauką į svetainę ir laukti, kol atsiras žmogus, norintis jį išsinuomoti. Taip pat vartotojas gali pats išsinuomoti. Kol kas naudojimasis svetaine – nemokamas. Kai kurie vartotojai išnuomoja savo dviračius labai pigiai, kiti – brangiau, tačiau iš esmės ši paslauga gana pigi. Žmonės sandorius sudaro tarpusavyje.
– Ar vartotojai, besidalinantys savo daiktais, apdrausti nuo jų sugadinimo?
– Kol kas svetainė – nauja, tad draudimo dar neturiu, vartotojas yra visiškai atsakingas už išsinuomotą dviratį. Aš patariu vartotojams imti užstatą arba, pavyzdžiui, nuomininko pasą. Planuoju netrukus įsigyti draudimą visiems nuomojamiems dviračiams.
Įsisiūbavus dalinimosi ekonomikai draudimo bendrovės turi specialius pasiūlymus būtent šios srities įmonėms. Kalbėjausi su keletu draudėjų ir šiuo metu renku daugiau informacijos bei ieškau tinkamiausio pasiūlymo „Cycleland“.
Šiuo metu dirbu iš idėjos, negaunu jokio pelno. Kol kas tai darau tik todėl, kad tikiu pačia idėja.
– Kaip manote, ar dalinimosi idėja ilgainiui jums atneš pelno?
– Šiuo metu dirbu iš idėjos, negaunu jokio pelno. Kol kas tai darau tik todėl, kad tikiu pačia idėja. Tikiuosi, kad ateityje gausiu iš šios veiklos pelno ir galėsiu susikoncentruoti būtent į šį verslą bei išgyventi iš jo.
– Kas, jūsų nuomone, svarbiausia pradedant kurti nuosavą verslą Jungtinėje Karalystėje?
– Čia yra labai daug skirtingų verslų ir sunku įvardinti visiems tinkamus dalykus. Manau, kad svarbiausia pradedant savo verslą turėti ryžto ir pasitikėti savimi. Nepaisyti sunkumų, kurių tikrai bus ir daug.
Reikėtų būti smalsiam, nebijoti prašyti pagalbos, nes mes nė vienas nežinome visko. Svarbu būti tarp žmonių, tikinčių tavo idėja ir galinčių palaikyti. Reikia turėti žmonių, kurių užduodami klausimai skatintų tobulėti ir patį įkūrėją. Kiekvienam verslininkui patarčiau susikurti malonią ir teigiamą aplinką.
– Kas dažniausiai naudojasi jūsų svetainės paslaugomis?
– Svetainė veikia tik mėnesį, tad meluočiau sakydama, kad aplankė staigi sėkmė. Šiuo metu mano pagrindiniai klientai – draugai ir giminės, už ką aš jiems labai dėkoju.
Pradėjau prašydama paramos iš artimos aplinkos žmonių, tad jiems dalintis dviračiais smagu, be to, dauguma pažįsta vieni kitus, tad pasitiki. Viena draugė nusprendė išnuomoti dviračius savo šeimai ir draugams, kurie atvyks jos aplankyti, mat nori pasivažinėti su jais, tačiau turi tik vieną dviratį.
– Ar dviratį, naudojantis „Cycleland“, išsinuomoti galima tik Oksforde?
– Pirma idėja buvo dalintis tik Oksforde, tačiau pradėjus dirbti teko viską pergalvoti. Šis miestas – labai globalus, į jį žmonės atvyksta iš viso pasaulio kampelių. Tai ir yra žmonės, kuriems galiu padėti. Pavyzdžiui, jei iš Lietuvos kas nors atvyksta studijuoti ar dirbti, jis gali čia išsinuomoti dviratį, tačiau kitas svetainės vartotojas, būdamas Lietuvoje, gali kreiptis į jį ir paprašyti paskolinti savo dviratį. Tad iš esmės, prisijungti prie svetainės galima gyvenant bet kur.
Galbūt yra taip, kad pažįstamų emigrantų žmonės nesikrato ir neapykantos jiems nejaučia, pyksta tik bendrai ant „tų kitų“, visų „blogųjų“ emigrantų?
– Sukurti naują projektą reikia daug laiko ir atsidavimo, kuris atsiperka negreit. Koks jūsų pagrindinis pajamų šaltinis?
– Dirbdama Kalifornijoje startuolių įmonėje išmokau vertingą pamoką – būti išradinga. Supratau, kad reikia išnaudoti viską, ką turiu, su kuo mažiau išlaidų. Taip elgiasi bene visi pradedantys verslininkai.
Galiu pasakyti, kad tebegyvenu kaip studentė, turiu kambario draugų. Kol kas gyvenu iš santaupų, taupau ir visą savo laiką atiduodu „Cycleland“. Šiuo metu neturiu pajamų šaltinio. Šią vasarą nutariau atsisakyti kitokio darbo ir atiduoti visą save svetainei. Po vasaros įvertinsiu, ką pavyko nuveikti, ir spręsiu, ko griebtis toliau. Manau, kad viskas bus gerai ir labai nesijaudinu.
– Kaip iš dalinimosi verslo uždirbami pinigai?
– Yra labai daug įvairių būdų: galima pardavinėti reklamą svetainėje, įvesti vartotojo mokestį, siūlyti aukoti įmonei ar skirti savo mokesčių dalį. Svarbu, kad vartotojams patiktų idėja ir jie norėtų naudotis šia paslauga.
Dabar koncentruojuosi ne į ateitį ir svarstymą, kaip bei kiek aš uždirbsiu. Man svarbu svetainę padaryti geresnę, ištobulinti pačią idėją, pasirūpinti vartotojais, galiausiai, apdrausti dviračius, kad keičiantis jais žmonėms nereikėtų tuo rūpintis. Noriu užsitarnauti žmonių pasitikėjimą šiuo projektu. O pinigų, tikiu, uždirbsiu ateityje.
– Kiek metų jau nebegyvenate Lietuvoje?
– Šią vasarą bus dešimt. Gal jau kiek per ilgai.
– Nesvarstėte panašios svetainės įkurti Lietuvoje?
– Mano idėja buvo pradėti veiklą Oksforde, tačiau plečiantis įtraukti ir kitas vietas. Šią vasarą mėnesiui vyksiu į Lietuvą ir patyrinėsiu situaciją ten. Įdomu, ar žmones domintų tokia paslauga, ar jie apskritai suprastų, kaip ji veikia.
Manau, kad Lietuva puikiai tinkama tokiam projektui. Šalis tobulai tinka važinėjimuisi dviračiais. Pavyzdžiui, pajūryje vasarą. Taip pat atstumai nėra dideli, tad beveik visur gali paprasčiausiai numinti ir didelių kalnų nėra. Labai tikiuosi, kad lietuviams patiks.
– Manote, kad tautiečiai patikėtų jūsų idėja?
– Manau, lietuviai yra atviri naujoms idėjoms, ypač, jei jie mano, kad idėja – gera. Lietuvoje veikia įvairių tipų dalinimasis. Pavyzdžiui, žmones išvykdami nuomoja savo butus trumpam laikui. Mes esame įpratę dalintis.
Lietuviai tikrai nėra iš tų „oi, čia mano ir tik mano daiktas, nekišk nagų“ tipo žmonių. Žinoma, jei nesugebi įtikinti žmogaus, jis manys, kad tai – nesąmonė. Bet esu tikra, kad lietuviai yra žmonės, kurie dalinasi.
– Šiuo metu situacija tarp lietuvių Lietuvoje ir kitose šalyse – labai įtempta. Kaip manote, kodėl po tiek metų laisvo judėjimo Europoje, emigrantai vis dar smerkiami?
– Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Aš smerkimo nepastebėjau. Šią vasarą grįžtu atostogauti į Lietuvą mėnesiui. Išsiunčiau žinutes draugams, pranešdama, jog grįšiu.
Visi labai laukia, nori susitikti, siūlo įvairią pagalbą – parvežti iš oro uosto, apsistoti jų namuose. Neemigravę lietuviai – svetingi ir paslaugūs, nesuprantu, kodėl sakote, kad mus smerkia.
Kalbant apie internetą, komentatoriai yra bjaurūs. Ir kalbu ne tik apie lietuvius. Egzistuoja toks žmonių tipas, kurie galbūt ir sukuria bendrą smerkimo įspūdį. Vienas dalykas yra tas, ką žmonės pasako internete ar kitur, pasislėpę už kompiuterių ir visai kas kita – realus gyvenimas, kuriame, manau, ir mūsų vertinimas kitoks.
Galbūt yra taip, kad pažįstamų emigrantų žmonės nesikrato ir neapykantos jiems nejaučia, pyksta tik bendrai ant „tų kitų“, visų „blogųjų“ emigrantų? Tačiau kurie yra blogieji – taip ir neaišku.
