Jubiliejinė trispalvės pakėlimo ceremonija paprastiems vilniečiams rūpėjo labiau nei valdžios vyrams. Iš aukštų valstybės pareigūnų ceremonijoje dalyvavo praktiškai tik tie, kam būtinai reikėjo pagal organizatorių sumanytą scenarijų.
Rinkosi iš anksto
Tuo tarpu daugiau kaip tūkstantis miestiečių į Katedros aikštę susirinko dar beveik prieš pusvalandį iki ceremonijos pradžios. Tautiniais drabužiais vilkinčios merginos atėjusiems dalijo mažas trispalves. Tie, kam tų vėliavėlių nebeliko, susirūpinę klausinėjo, iš kur jų gauti.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė drauge su jaunu kariškiu į ceremoniją atskubėjo iki pradžios likus gal 10 minučių. Žygiui i Gedimino kalną akmenimis grįstu taku ji buvo apdairiai apsiavusi storapadžius aulinukus. Kariuomenės vadas, generolas leitenantas Valdas Tutkus, kaip dera kariškiui, prie susirinkusių prisijungė labai punktualiai – lygiai pusę antros. Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas pasirodė porą minučių vėluodamas.
Prireikė gydytojo
Iškilmingą procesiją į Gedimino kalną pradėjo vėliava nešini kariai. Vieni ceremonijos dalyviai žengė iš paskos, kiti laukė ant kalno. Ten po iškilmingų kalbų skambant himnui naujoji vėliava buvo pakelta, o senoji perduota atvykusiems jos pasiimti Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos atstovams. Pakėlimo proga nuo Gedimino pilies bokšto kariai iššovė tris salves.
Tarp susirinkusiųjų buvo matyti ne vienas pirmųjų Nepriklausomybės mitingų dalyvis. Minioje stovėjo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kiti kažkada aktyvūs kovotojai už laisvę. Dabar jie buvo tik ceremonijos stebėtojai. Daugelis susirinkusiųjų drauge su karininkų ramovės choristais traukė kariškas dainas. Kažkam iš jaudulio pasidarė silpna, nes skubiai iš lūpų į lūpas buvo perduota žinia, jog reikia gydytojo.
Kai ant Gedimino kalno ėmė rūkti karių užkurtas laužas, didžioji dalis žmonių jau ėmė skirstytis. Kareiviškos arbatos jie nebenorėjo.
