Kelmės rajone ant Gordų kalno buvo švenčiama tradicinė Rasų šventė. Mažumėlę anksčiau, nei priklauso pagal kalendorių – taip buvo daugeliui patogiau, o ir oras lepino. Saulė, nors ir leidosi į debesį, nuspalvino kalną, žmones ir šventinį laužą šiltu gelsvu atspalviu.
Rasos ant Gordų kalno vyksta be skubos. Nuo pat ryto vyrai ir moterys šienauja kalną, krauna lauža, stato vartus. Vakare merginos pina vainikėlius Visi renka kupoles – puokštes iš devynių žolių arba gėlių. Kiekvieną žolę reikia nuskinti kas devynis žingsnius. Tuomet visi su kupolėmis rikiuojasi pas būrėją, kuri iš puokštės apie žmogų gali daug ką pasakyti.
Besileidžiant saulei, visi žengė pro žolynais išpuoštus šventės vartus. Prieš įžengdami, apsiprausė veidą – saulės virsmą reikia pasitikti švariam. Sugaudė ragai. Archeologiniais rūbais pasibuošęs vyras įkūrė aukurą skiltuvu. Saulę nakčiai pakeitė aukuro ugnis ir laužas.
Saulę nakčiai pakeitė aukuro ugnis ir laužas.
Susirinkę siuntė ratu duoną ir girą. Linkėjo vienas kitam skalsos ir laimės. Po tokių šventinių ritualų žodį tarė vienas šios šventės pradininkų Tomas Karpuška. Jis paskelbė , kad nuo šių metų Rasų šventės organizavimas perduodamas šauniai šiauliečių Dovydo ir Justės Lipinskių šeimynai.
T.Karpuška priminė, kad iš pažiūros daugelį metų Rasų nereikėjo nė organizuoti. Buvo aišku – birželio 23–24-ąją visi renkasi ant Gordų kalno: „Rasos prasideda ne nuo aukuro uždegimo. Nepamirškite, kad naujiesiems šventės šeimininkams reikės jūsų pagalbos šienaujant, statant laužą, puošiant aplinką. Rasos mus užaugino. Tačiau gera, kad jas perima jauni ir energingi žmonės.“
Po ramios šventės pradžios prasidėjo linksmoji dalis. Suskambo liaudiška muzika. Visi šoko aplink žaižaruojantį laužą. Vėliau rideno nuo kalno degančius ratus. Merginos metė į Dubysą vainikus, o vaikinai šoko į vandenį su deglais ir juos traukė. Už vainiko išpirką galima prašyti beveik bet ko! Net padėti ieškoti paparčio žiedo.
