Penkiuose iš tokių sprendimų nurodoma perduoti nepilnametį vaiką kito tėvo globai, aštuoniuose nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, dar 65 sprendimai apibrėžia bendravimo su vaiku sąlygas, teigiama išplatintame pranešime spaudai.
Lietuvos antstolių rūmų atlikta šios kategorijos sprendimų vykdymo analizė atskleidžia poreikį kompleksiškai tobulinti teisės aktus. Didžioji dalis vaiko gyvenimo sąlygas apibrėžiančių sprendimų taip ir lieka realiai neįvykdyti. Susirūpinimą kelia tai, kad kerštaudami vienas kitam, tėvai ypač dažnai manipuliuoja vaikais kaip šio keršto įrankiais.
Deja, buvę sutuoktiniai dažniai piktnaudžiauja teisinėmis priemonėmis, nepaisydami jų pačių vaikui daromos psichologinės žalos. Sako Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo narė Neringa Lipeikienė.
„Prisidengiant konstitucine tėvų teise ir pareiga auklėti savo vaikus neturėtų būti pažeidinėjamos vaikų teisės. Deja, buvę sutuoktiniai dažniai piktnaudžiauja teisinėmis priemonėmis, nepaisydami jų pačių vaikui daromos psichologinės žalos“, – sako Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo narė Neringa Lipeikienė.
Siekiant geriau apsaugoti vaikų interesus, 2008 metų liepos mėnesį buvo papildytas antstolių veiksmus detalizuojantis teisės aktas – Sprendimų vykdymo instrukcija. Į ją įrašyta nuostata, kad vykdant neturtinio pobūdžio sprendimus nepilnamečio asmens (vaiko) atžvilgiu, vykdymo procese privalo dalyvauti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ir psichologas.
Tam tikrais atvejais šis naujas reikalavimas daro prevencinį poveikį. Jis sustabdo dalį išsituokusių žmonių, kurie būtų linkę suvedinėti tarpusavio sąskaitas pasinaudodami vaiku. Tačiau esminių pokyčių realiame sprendimų vykdymo procese kol kas neįvyko. Akivaizdu, kad jame reikia ne epizodinės, bet nuolatinės psichologų pagalbos, kurią daugelis tėvų iki šiol atmeta.
Pasak N. Lipeikienės, praktikoje neaišku, kaip vykdyti teismo sprendimą, kuriuo nustatyta, kad vaikas turi gyventi su vienu iš tėvų, jeigu pats vaikas jokiu būdu nesutinka pas jį eiti. Labai dažnai kuris nors tėvas dar iki sprendimo priėmimo sugeba „papirkti“ vaiką žaislais, nuteikti prieš kitą tėvą ir vaikas pradeda jo vengti ar net bijoti. Pasitaiko atvejų, kai norėdami įskaudinti buvusias sutuoktines, tėvai iš principo reikalauja pasimatymų su vaikais, o juos pasiėmę net nebendrauja ir palieka vienus. Teismų sprendimus pažeidinėja ir motinos, neleisdamos pasimatyti su vaiku iš kitų miestų atvykstantiems tėvams. Tokiais atvejais antstolis turi galimybę surašyti atitinkamą aktą ir kreiptis į teismą, kad sprendimo nevykdančiam asmeniui būtų paskirta bauda. Tačiau baudos kaip drausminimo priemonė mažai ką keičia: arba teismai jų neskiria, arba žmonės sumoka baudas ir toliau nevykdo teismų sprendimų.
Šie pavyzdžiai liudija, kad teisininkų ir psichologų pagalbos pirmiausia reikia tėvams, kurie rengiasi teisme „dalintis“ vaikus, o priverstinio poveikio priemonės sprendžiant šeimų konfliktus turėtų būti taikomos tik išimtiniais atvejais.
Antstolių rūmų požiūriu, tobulinant šeimos teisinių santykių reguliavimą tikslinga peržiūrėti ir teismo procesų reglamentavimą. Psichologo dalyvavimas turėtų būti privalomas jau teismo procese, kuriame sprendžiami vaiko gyvenimo ir tolesnio bendravimo su tėvais klausimai. Tėvų konsultavimasis su psichologu taip pat turėtų būti privaloma sąlyga visais atvejais, kai dėl šios kategorijos sprendimų vykdymo priverstine tvarka kreipiamasi į antstolius.
