Tačiau turbūt retas kuris nesutiktų, kad bene labiausiai pirmininkavimas – tai dar viena proga suskaičiuoti, kiek kartų mus paminėjo „Der Spiegel“ ir „The Daily Telegraph“. Kiek kartų žvilgtelėjom į šalia lėktuve sėdintį vokietį ar belgą, pasitikrindami, ar jis mato, kad štai, ne apie ką kitą, o apie LIETUVĄ rašo „The Herald Tribune“. Kiek kartų savo tinklaraštyje lietuviškus sūrelius paragino pirkti Edwardas Lucasas ir kiek kartų tarptautiniuose tinklaraščiuose aptartas Vilniaus merginų grožis, viešbučių personalo mandagumas, praeivių susiraukimai ar galimybės stilingai apsirengti.
Galimybė suprasti, ką mums reiškia, kai sako, kad prieš dešimt ar dvidešimt metų, kai tas ar anas čia lankėsi, Vilnius buvo visai kitoks. Ką jau kalbėti apie vilniečius.
Kitaip tariant, tai viso pusmečio trukmės galimybė reflektuoti. Kaip atrodom, kaip jaučiamės, kiek modernūs ir europietiški pasidarėm per tą laiką, kol mūsų „kadais maža nereikšminga šalis“ iš pasaulio paraščių, mums pusiau nepastebint, persikėlė į didelio bei storo sąsiuvinio viduriuką.
Tai galimybė pajusti, ar dar ne laikas nustoti patiems sau klijuotis susivaržėlių ir provincialų etiketes. Galimybė suprasti, ką mums reiškia, kai sako, kad prieš dešimt ar dvidešimt metų, kai tas ar anas čia lankėsi, Vilnius buvo visai kitoks. Ką jau kalbėti apie vilniečius.
Tad koks Vilnius? Ir kokie vilniečiai?
„Vilniečiai man labai nepatinka. Nemodernūs. Kaimietiški, susikaustę, pernelyg įsivėlę į aplinkinių intrigas, itin jautrūs kritikai, o jei kalbantys apie darbus, tai būtinai juos suasmeninantys. Suasmeninantys bet kokį formalų ar dalykinį kontaktą. Kategoriški. Seksistai. Su aiškiais matmenimis. Nejaukiai besijaučiantys tarp kitokių. Žemaitės veikalų personažai, nors scenografija kiek modernesnė. Ar jis gėjus, vis klausiantys. Ar ji stora? Kodėl stora? Ar stora? Ne stora? O stora?
Prieš eidama miegoti, jei negaliu užmigti, aš vis bandau įsivaizduoti vietą, kur nebūtų vilniečių, – sako draugė Ieva. – Nebūtinai Anglijoje, šiaip. Pavyzdžiui, paplūdimio barą. Kur gaminčiau kokteilius, ir niekada niekada nebūtų jokių vilniečių. Negaliu, kaip jie mane traumavo, kaip neleido jaustis savimi, ir vertė išvažiuoti ne todėl, kad čia dirbti sunku, o dėl to, kad susirgau kaimo klaustrofobija.“
„Vyresni žmonės čia labiau išlaikę suinteresuotumą Vilniaus kultūra, jie kiekvieną dešimtmetį datuoja naujovėmis – ar tai būtų gastronomas, ar NDG senieji rūmai, – užsivedusi tęsia Ieva. – Net eilinė vyresnė pardavėja žino kelis architektus ir kompozitorius, bent dvynius brolius Nasvyčius. Ir Vilniaus nebando lyginti su Londonu ar Berlynu. Nes tiesiog nėra juose buvę. Aišku, labai blogai, kad nėra buvę, – tęsia ji, – bet geroji to pusė – kad vis dėlto nebando lyginti. Todėl mato daugiau specifinių miesto pustonių. O jauni vilniečiai turi daug kaimo bendruomenei būdingų bruožų, taip pat ir iliuzijų, kad gyvena progresyviame mieste. Tarp tokių pat progresyvių, kaip jie.“
Mano draugas „babajus“, Vilniuje lankęsis prieš šešerius metus, norėtų sugrįžti, bet nežino, ar jau galima. Ar vidury dienos Totorių gatvėje jo vėl nepradės vytis Valera, ar nepasiūlys pasimokyti lietuvių kalbos
„Nekenčiu vilniečių. Jau geriau babajai“, – sako Ieva.
Mano draugas „babajus“, Vilniuje lankęsis prieš šešerius metus, norėtų sugrįžti, bet nežino, ar jau galima. Ar vidury dienos Totorių gatvėje jo vėl nepradės vytis Valera, ar nepasiūlys pasimokyti lietuvių kalbos, ar nesijuoks kioskelio pardavėja, kai jis negrabiai (net beveik iš tikrųjų visai nelietuviškai) lietuviškai paprašys bilietėlio. Apie krepšinio sirgalių rasizmą aš jam nesakau, kaip nesakau ir kitiems draugams „BABAJAMS“.
Ir atsakymo į jo klausimą nežinau. Tik pamenu venclovišką „Vilniaus – enklavos“ viziją kad ir, tarkim, lietuvių-lenkų santykių kontekste. Miestą, anot 1978-aisiais rašytų laiškų, buvusį „lietuvių ir rusų enklava daugiausia lenkų gyvenamose apylinkėse“. Kuris ne kartą istorijoje buvo susikertančių etninių zonų miestas ir, anot Tomo Venclovos, visos Rytų Europos modelis. Ne kartą gavęs naują galimybę praturtėti vien dėl sugyvenimo ir savitarpio supratimo.
Tik ar visada juo pasinaudojantis?
Man svarbu, kaip yra dabar, kai jau mažiau tiesios, labiau įvairios turėtų darytis etninės linijos.
„Išeinu į kiemą, – pasakoja gražų, mišrios etninės kilmės vaikiuką turinti draugė, – o pro šalį einantis diedas pasižiūri ir tarsteli: „Reikėjo galvot, už ko teki, dabar iš vaiko visi šaipysis“.
“Way to go, Lithuania, – sakau paklaikusiu balsu, o ji juokiasi. Sako, žinok, šitame mieste žmonės labai draugiški, ypač jaunimas. Anksčiau bijodavau, kad mus sumuš, bet dažniausiai tiesiog „draugiškai apžiūrinėja“. „Ir ką, jis neteisus?“ – klausia ji. „Juk tikrai šaipysis.“ Ir tada nutyla.
Poliklinikoje gydytojas pasitikslino, kodėl mano vaikas nelietuvišku vardu – gal nelietuvis. Kai sužinojo, kad jo tėtis – rumunas, nepasimetė: „Ai, tai čigoniukas.“
Draugas rumunas, irgi čia gyvenantis, labiausiai mėgstantis lietuvišką „nu“ ir naudojantis jį kuo įvairiausiuose kontekstuose, sako, kad „nu“, poliklinikoje gydytojas pasitikslino, kodėl mano vaikas nelietuvišku vardu – gal nelietuvis. Kai sužinojo, kad jo tėtis – rumunas, nepasimetė: „Ai, tai čigoniukas.“
Gydytojas, išlaikomas mano žmonos mokamų pinigų, neva pusiau nerūpestingai tarsteli jis. Tu negalvok, kad jei mes iš čia kada nors išvažiuosim, tai būtent dėl šio incidento. Vilnius mums labai labai patinka. Šypteli. Ir irgi nutyla.
Tyliu ir aš. Prisimenu kinų restorano reklamą, kurioje du padavėjai pirštais siaurina vieni kitiems akis, vaizduodami kinus. Arba užrašą meksikiečių restorane: „Virtuvė tvarkinga, nes virėjai – lietuviai“.
Vadinasi, vilniečiai – rasistai?
Einu į gimtadienį, kur niekas neklaus, „ar tas arba anas gal gėjus“. Ne vien todėl, kad būti homoseksualiu tame gimtadienyje įprasta, bet ir todėl, kad visi, kurie galėtų paklausti arba spjaudyti prospektą, dezinfekuodami jį nuo gėjų, ten nepakviesti. Ieškodama miestietiškų, modernių (todėl turbūt labiausiai – vintažinių) dovanų, „ant bajerio“ prekybos centre susirandu tokią senovinę plastmasinę musių gaudyklę.
Klausiu, kiek kainuoja. Nežino, sako, tik nesineškit jo į kasą, nes nežinos, ką išmušti. Nueina į sandėlį. Grįžta, priklijuoja kodą. Sako, negerai atsispausdino, tai paaiškinkit kasininkei, kad suvestų skaičius atbulai. Paaiškinu. Kad ir taip netinka, nerodo man, sako kasininkė. Sakau, nežinau, man jūsų darbuotoja šitą brūkšninį kodą priklijavo. Kasininkė piktai pažiūri ir rikteli: „BET AR JUMS TIKRAI ŠITO DAIKTO REIKIA???“
Ne, nereikia, todėl ir ieškau.
Kitą dieną važiuoju taksi, o su manimi – praktikantė. Ji dar nemoka naudotis „darbiniais kvitukais“, kur reikia tvarkingai užpildyti ir duoti taksistui pasirašyti.
Taksistas, prieš tai paburnojęs, kaip drįstam išlipti ne sutartame taške, o vidury spūsties, ima ją barti, kad ne taip užpildė, ne tokią sumą užrašė ir pridarė daugybę rėkimo vertų nesąmonių. Sakau, negi jūs negalite mandagiai pasakyti, gal žmogus pirmąkart naudojasi? Gal dar ir pirmąkart taksi važiuoja, pakelia toną. Sakau, pirmą ne pirmą, bet kai įprastai važiuoji taksi, jokių kvitukų nereikia pildyti, ir galima mandagiai paaiškinti. „Aš mandagiai ir aiškinau, KĄ TU ČIA ****IELINI?“, – nepasimetęs atitaria.
Vis dar nesupratę, kad modernumas susideda ir iš kliento poreikių? Be to, homofobai?
Apsilankau klasikinės muzikos koncerte Rotušėje. Žiūrovai, leisdami augti būsimų pamokslininkų pykčiui, ploja po kūrinio dalių, o galiausiai, po kokių trijų vieno kūrinio dalių, į sceną nelauktai įsiveržia „angliškoji pranešėja“ (iš viso dvi, viena lietuviška, kita – surepetuota vertėja).
Kamerinio kvarteto atstovai ima purtyti galvas ir sakyti, palaukite, juk mes dar nebaigėm. Pranešėja, užuot atsiprašiusi, suklinka, kad manė, jog jau pabaiga.
Įsiveržusi puola sakyti, kad wasn‘t this beautiful, I enjoyed it a lot. We‘ll have a fifteen minute break now. Kamerinio kvarteto atstovai ima purtyti galvas ir sakyti, palaukite, juk mes dar nebaigėm. Pranešėja, užuot atsiprašiusi, suklinka, kad manė, jog jau pabaiga. Grammy nominantai, tarptautinių kritikų ir didžiausių transliuotojų išliaupsinti itin ilgai kartu grojantys muzikantai groja toliau.
Pasibaigus visam kūriniui, iš minios prabyla pamokslininkas – organizatorius, ir visiems paaiškina, kad dabar bus kūrinys iš keturių dalių, ir nedrįskite tarp jų ploti, štai šalia jo sėdintis Katkus, kaip visi girdėjote (nors nei mes girdėjome, nei mums patinka pamokslai), pabrėžė, kad dalys bus keturios, net jei ir norėsite šį koncertą paskubinti.
Pirmai daliai pasibaigus, kai iš tikrųjų turi būti pertrauka, pranešėjos apie ją paskelbti nepasirodo. Užtat pamokslininkas vėl palaido „griežtų, ironiškų juokelių“ apie tai, kas ką tik įvyko.
Po pertraukos jau pasirodo tik viena pranešėja ir darsyk paaiškina, kad ploti nevalia, tačiau muzikantai jai per pertrauką sakė, kad panašių nesusipratimų nutinka ir didžiausiose koncertų salėse. Visą likusį laiką (antrąją koncerto dalį) žiūrovai praleidžia nebe plodami, o drebėdami iš šalčio. Po koncerto – stovėdami ir plodami.
Angliškoji pranešėja daugiau scenoje nebepasirodo.
Pikti, pamokslaujantys visažiniai?
„Nors verslininkė xxx – ištikima dviračių maratono dalyvė, šiais metais ji nusprendė sudalyvauti kitoje barikadų pusėje ir šį kartą „Velomaratoną“ stebėjo iš kitos barikadų pusės“, – rašo portalas, o aš jį skaitau po koncerto. Stebėdamasi teksto klampumu, citatą įkeliu į Facebooką. Su Google Translate tekstą išsivertęs draugas „babajus“ klausia, kokios ten pas jus barikados.
Nėra jų, sakau, nebijok, barikadų nėra.
Tada patyliu ir pagalvoju.
Yra tik noras pamokyti nemokant, pyktis nežinant ar gal kokia nevisai gryna sąžinė, sakau. Keli iš išgąsčio išspausti prakaito lašai ir nerimas, vis platėjant etninėms zonoms, įvairėjant tapatybinėms linijoms ir daugėjant tiesioginių skrydžių iš Vilniaus. Euro(biuro)kratams vis dažniau užpildant visus įmanomus viešbučius ir Lietuvą vis dažniau paminint „The Herald Tribune“. Kad ir pusiau paraštėse.
Atvažiuok, sakau, ir net nebeieškok, kas išrado klaikiąją „babajaus“ sąvoką. Jei tu kuo dažniau atvažiuosi, įvairiuose daugiskaitos pavidaluose, mes ir patys greičiau rasim atsakymus.
Žinai, gal, Ieva, ir tu atvažiuok, išdrįstu pasiūlyti. Bet ne todėl, kad „gaila, kad tiek daug išvažiavo“, o tam, kad ir čia sutiktum daugiau „babajų“, nes čia jų jau bus. Jau tuoj tuoj bus. Vos tik išlauksim laikus, kai įprasta klausti, „ar atvyksite su ponia“, nors jokiomis poniomis net nekvepia.
Kai nebus įprasta domėtis, ar „šįkart į koncertą atvykai be vyro“, nors ir kitais kartais to vyro nėra. Rodyti pirštu į odos spalvą. Kai bus įprasčiau duoti laisvę kvėpuoti kitiems ir nenurodyti, kokiu tankumu kvėpuoti. Kai bus nebe taip svarbu laukti, ką apie mus vėl pasakė kiti
Kai nebus įprasta domėtis, ar „šįkart į koncertą atvykai be vyro“, nors ir kitais kartais to vyro nėra. Rodyti pirštu į odos spalvą. Kai bus įprasčiau duoti laisvę kvėpuoti kitiems ir nenurodyti, kokiu tankumu kvėpuoti. Kai bus nebe taip svarbu laukti, ką apie mus vėl pasakė kiti, kai užsienio žiniasklaidos dėmesys nebetaps pagrindine žinia lietuviškoje žiniasklaidoje. Kai vienodai šypsosimės ir euro(biuro)kratams, ir patiems sau.
Viskas bus gerai, Ieva. Kai nustosi galvoti, kad esi modernesnė už kitus. Kai savo jauną miesčioniškumą priimsi kaip tarpsnį ir duotybę. Kai išgyvensi visus etapus. Kai visur pabūsi ir visko pamatysi. Nebijok, tada nebereikės bėgti į antivilnietišką erdvę gaminti kokteilių. Kur vilniečių nėra. Nes kada nors bus nesvarbu, kas vilnietis, o kas – iš Radviliškio.
Kol Ieva svarsto, ką atsakyti, visai netikėtai prisimenu vasarą. Kai viešbučiai jau pamažėl pildosi pirmininkautojais, o Geležiniai Vilkai pamažu jiems atveria save.
Dviračių išbandytojus suburia į grupes, susidarančias iš visai nesusijusių žmonių. Starto laukiam tikrai netrumpai, bet niekas nezyzia. Komandos vadovas, iš pirmo žvilgsnio „marozas“, nepyksta dėl kvailų klausimų, ir visai nedaro „ai, ką jūs, nemoku aš šnekėt“ pobūdžio tragedijos, kai jį pakalbina žurnalistas iš televizijos.
Nors ir nesusiję, dviratininkų grupės nariai bendrauja tarpusavyje, o pagrindine tema netampa „nu, tai kada dabar tuos dviračius visus išvogs?“ arba „oranžiniai, tai, matyt, neilgam“.
Pasiekę vieną iš dviračių palikimo punktų, su dviem naujaisiais draugais užsisakom po naują pusvalandinę dviračių porciją ir pasileidžiam palei Nerį – per daug nekalbėdami ir geriau nei vieni kitų vardus žinodami naująją dviračių nuomos tvarką bei oranžinių liemenių dėvėjimo potvarkių įsigaliojimo datas.
(Atsisveikinam prie Baltojo tilto ir akimirkai neatrodo keista, kad šitame mieste dar pasitaiko iki šiol nesutiktų jaunų, nevedusių ir su chino pants bernų.)
Paskui, po dar kelių lengvai įalergizuotos vasaros gurkšnių, atrodo, sutemsta. Po tuščias gatves it pasiutę trankosi „greitųjų” pavadinimą bandantys pateisinti autobusai. O norint į juos įlipti, nebereikia dairytis, ar vis dar veikia spaudos kioskai – užtenka kortelės bei pyptelėjimo, ir šį triuką, regis, atmintinai moka net „miesto senbuviai“, per radiją prašę vadinti juos senoliais, nes „kas čia per naujadaras yra senjorai“.
Jau grįžus namo, aišku, užstringa internetinė dviračių sistemos registracija, kaip ir dar daug kas daug kur šitame mieste užstrigs, ir apie visa ko strigimą šnekėsiu tiek, kad giminės susibūrimuose už „antipatriotinę propagandą“ susilauksiu arti-schizminės būsenos.
Tačiau, nepaisant visų strigimų, darosi vis akivaizdžiau, kad šitame mieste, nutilus talonėlių šlamesiui ir anekdotams apie prieš VIENUOLIKA metų įvykdytą masinę vagystę, bent trumpam negirdint bandymo įvesti kategoriškos priešpriešos tarp miestietiškumo ir provincialumo, nebandant išmatuoti, į kurią sąsiuvinio dalį iš pasaulio paraščių jau persikėlėm, neplakant savęs už tai, kad ne pirmi sugalvojom sūrelių platinimo akciją, ar už tai, kad „The Herald Tribune“ estus aprašė išsamiau negu mus... vis dažniau pasigirsta nedrąsus, traiškanotas bundančios modernybės sudejavimas: „dar bent penkias minutes pasnausiu, bet paskui jau tikrai tikrai kelsiuos“.
Ir nieko baisaus, jei tada jau bus šiek tiek ištuštėję viešbučiai.
