Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 9d. 20:02

Apžvalga. Žydų muziejų idėjos beigelių revoliucijos fone

Parodos „Kartos ir likimai“ atidarymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vilniaus Gaono žydų muziejuje

Istorija žmogaus sąmonėje dažniausiai išlieka kaip linijinis ir baigtinis naratyvas: kolektyvinė istorinė sąmonė įgalina tik vieną Vinco Kudirkos biografiją, tik vieną Antrojo pasaulinio karo veiksmų eigą ar tik vieną lietuvių tautos istoriją.

Didysis naratyvas veda tiesia linija priimtinos istorinės tiesos link, o mažieji naratyvai tampa savotiškomis tos istorinės tiesos nuospaudomis – nemalonūs, atsiradę iš nepailstančio istorikų noro sureikšminti smulkmenas ir nepaklusti tiesiajam naratyvui.

Modernus istorikas į šį linijinį istorijos naratyvą žvelgia it magas – lukštena istoriją tarsi svogūną ir suranda daug skirtingų sluoksnių: ragina moksleivius mokyti nebe politinės istorijos, kuri ir yra puikiausia linijinės istorijos naratyvo reprezentantė, o socialinės, kultūrinės istorijos, vėliau pereina ir prie kasdienybės istorijos ir galiausiai – paveldo ir jo reikšmės. Būtent per paveldo dėmenį istorija kasdieniame gyvenime atranda aiškiausias jungtis su dabartimi.

Tačiau provokatyvūs paveldo diskurso tyrėjai neigia paveldą kaip konk­retų objektą, nuo kurio būtų galima tiesti metaforines gijas į istoriją ar objektyvų istorijos pažinimą. Laurajane Smith teigia, kad pats paveldas tėra tam tikra diskurso kryptis ar procesas, kurio metu konstruojama ir dalinamasi tuo, kas tam tikros bend­ruomenės yra įvertinta kaip svarbu jų identitetui, kultūrai etc. (The Uses of Heritage, Oxford: Routledge, 2006). Muziejai ir kitos panašią funkciją atliekančios institucijos tėra šių prag­matiškai sukonstruotų naratyvų (ir identitetų?) simuliakrai.

Tokiame kontekste Europos žydų muziejai, pristatantys diasporos paveldą, tampa bendru vietinių ir tarptautinių bendruomenių interesu. Lietuvos atveju atsiranda pusiausvyros ieškojimas, kaip pristatyti lietuvių ir žydų santykius tarp dviejų kraštutinumų – antisemitinio pogromų bei masinių žudynių krašto ir tolerancijos oazės Europoje. Nors šiandien galime kalbėti tik apie vieną jau egzistuojantį žydų istorijos muziejų Lietuvoje (Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų (VVGŽM)), daug svarbiau pradėti svarstyti apie dvi naujas vizijas – dviejų būsimų žydų istorijos muziejų idėjinį lauką.

Nauji iššūkiai

Kanadietė Erica T.Lehrer teigia, kad žydų paveldas yra „sudėtingo žinojimo“ klausimas, kurį itin sunku išspręsti kuriant muziejus ir pritaikant pasakojimą plačiajai auditorijai (Jewish Poland Revisited: Heritage Tourism in Unquiet Places, Indiana University Press, 2013). Tokią sudėtingą žydų paveldo muzeizaciją lemia ne tik tai, kad didžioji dalis jo materialinės kultūros buvo išblaškyta ar sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais, o po karo buvo apleista ir netinkamai naudota.

Sudėtinga suvokti besikeičiantį naujų kartų santykį su žydų kultūra, juk šio santykio iki Holokausto iš esmės nebuvo.

Sudėtinga suvokti besikeičiantį naujų kartų santykį su žydų kultūra, juk šio santykio iki Holokausto iš esmės nebuvo. Anot Lehrer, „kad ir kaip absurdiškai skambėtų, lankytis nacių įrengtose koncentracijos stovyklose kaip Holokausto memorializacijos vietose istorinio suvokimo požiūriu gali būti paprasčiau nei stebėti lenkų paauglius, šokančius pagal klezmerių muziką“.

Ne žydų bendruomenių ar atskirų individų susižavėjimas žydų kultūra ir paveldu daro jo įmuziejinimą dar sudėtingesniu procesu, nes reikia patenkinti ne tik konkrečios bendruomenės poreikį, bet ir įvairių bendruomenių poreikius per vienos tautos istorijos ir kultūros paveldą. O juk žydų istorija (ypač iš Holokausto perspektyvos) atskleidžia įtampas tarp tų pačių bendruomenių, kurios dabar ir domisi ja.

Dauguma postmodernių muziejų siekia atsisakyti suvokimo, kad visa žydų istorija vedė į Holokaustą kaip iš anksto žinomą tikslą. Juk toks teleologinis naratyvas iš istorijos eliminuoja elementarų žmogiškąjį faktorių, supaprastina ir subanalina visos žmogaus būties priežastinius ryšius. Nenuostabu, kad 2016 m. vasarą Varšuvoje vykusioje žydų kultūros paveldui skirtoje konferencijoje kaip konsensusas ir pagrindinis siūlymas besikuriantiems Rytų Europos žydų muziejams buvo kartojama mintis, jog vertėtų pasakoti žydų istoriją koncentruojantis tik į konkretaus laikotarpio žinojimą, o ne į tai, ką mes tarsi istorijos dievukai žinome dabar.

Ar modernios technologijos sukuria modernų istorijos pasakojimą?

XXI a. besikuriantys ar tiesiog tobulėjantys muziejai į savo koncepcijas įtraukia modernias technologijas. Visa tai suvokiama nebe kaip išskirtinis reiškinys, o kaip privalomoji edukacijos dalis, be kurios muziejus gali prarasti potencialius lankytojus.

Sugebėjimas pritaikyti naujausias technologijas humanitarinėje ir socialinėje sferoje iš esmės yra sveikintinas reiškinys. Įdomu, kad tokiomis technologijomis paremta istorijos muzeizacija iš esmės remiasi prielaida, kad tai įgalina ir kitokį, modernesnį istorijos pasakojimą. Vis dėlto derėtų suvokti, kad pati technologija to iš esmės negali sukurti, nes istorinis pasakojimas muziejuje išlieka selektyviai konstruojamas istoriko, o dalis naujų muzeizacijos prieigų yra įmanomos ir be planšetės ar projektoriaus.

Pavyzdžiui, Lenkų žydų istorijos muziejus Rytų Europoje išpopuliarino vadinamąjį „istorinį teatrą“, kai istorija pasakojama pirmuoju asmeniu ir per tiesioginius šaltinius, todėl ji atsiskleidžia ne kaip nematomo istoriko susintetintas greitas maistas, o kaip lėtas atradimo procesas. Nors šis „istorinis teatras“ kuriamas naujomis technologijomis, tačiau ne jos, o prieigos pasirinkimas nulemia muziejaus išskirtinumą.

Vis dėlto kyla klausimas, kiek paveikiai modernios technologijos publikai pristato istorinį pasakojimą?

Vis dėlto kyla klausimas, kiek paveikiai modernios technologijos publikai pristato istorinį pasakojimą? Egzistuojantis modernių technologijų perteklius gali sukelti priešingą efektą nei norima pasiekti. Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas Vytautas Toleikis, savo pamokose ir popamokinėje veikloje daug dėmesio skiriantis Lietuvos žydų istorijai, teigė sąmoningai atsisakęs medijų, nes jos blaško ir neleidžia efektyviai perteikti žinių. Jaunoji karta ne(be)moka įsiskaityti ir įsiklausyti, vaizdų ir garsų kakofonijoje „atrasti“ pasakojimą. Šių eilučių autorė yra pastebėjusi, kad po apsilankymo Mokslo muziejuje Londone, Varšuvos Mikalojaus Koperniko technologijų muziejuje ar AHAA muziejuje Tartu, kur viską galima paliesti, išbandyti ir ištirti, lankytojai šalia esančiose suvenyrų parduotuvėse inertiškai toliau naudojasi ten įgytais įgūdžiais – bando vartyti paprastas knygas kaip planšetes, ant kiekvieno iš suvenyrų ieškoti stebuklingo mygtuko, kurio paspaudimas sukeltų nuostabą.

Tačiau ar istorijos muziejų tikslas tėra tokios nuostabos sukėlimas? Ir ką daryti su purvinu bei žemišku istorijos pasakojimu? Ar kai kalbame apie tiesiogines lankytojo patirtis, leidžiant jam pajusti, ką iš tiesų reiškė gyventi vienu ar kitu istoriniu periodu, tikrai norime tai pritaikyti maro istorijai, karo istorijai, Holokausto istorijai? Ką šiuo atveju muziejus pristato – istorinį pasakojimą ar istorinę patirtį? O jei tik patirtį, kas tuomet muziejų beskiria nuo puikiai sukurto istorinio kompiuterinio žaidimo? Ir šioje retorinių klausimų lavinoje lieka paklausti, ar tokį modernų muzeizacijos kūrinį dar galime laikyti istorijos pasakojimu, ar turime kalbėti apie visiškai naują reiškinį?

Purvo ir skurdo įmuziejinimas milijoninės vertės projekte

Vienas didžiausių dabartinių projektų Lietuvoje, siekiantis žydų istorijos muzeizacijos ir memorializacijos, – Dingęs štetlas. Jis savo veiklą sukoncentravo ties Šeduvos žydų bend­ruomenės istorija: jau restauruotos senosios Šeduvos žydų kapinės, pastatyti trys memorialai masinių žudynių vietose ir paminklas Šeduvos miestelio centre (visi sėkmingai sukurti neoficialią žydų paminklų Lietuvoje monopoliją turinčio Romualdo Kvinto). Vilniaus universiteto istorikai šiam projektui rengia istorinę monografiją apie Šeduvos žydus, o Saulius Beržinis sukūrė dokumentinį filmą Suakmenėjęs laikas. Užbaigiančioji ir viską apjungianti projekto idėja – 2019 m. turėsiantis iškilti modernus štetlų istorijos muziejus vidury dabar tuščių Šeduvos pievų.

Projekto idėjinis autorius – Sergejus Kanovičius, surinkęs ne tik finansavimą, bet ir solidžią tarptautinę darbo grupę. Jis kalba apie sumanymą atkurti tipinės Lietuvos žydų šeimos gyvenimą ir tradicijas štetle ir tai suderinti su pasakojimu apie litvakų mokslo ir kultūros pasiekimus bei jų įtaką viso pasaulio mastu. Žinoma, tai gana unikalus ir postmodernus būdas sujungti procesų istoriją su asmenybių (ne iškilių, o eilinių, reprezentuojančių laikotarpį, o ne išėjimą iš jo) istorija.

Tačiau kiekvienas, skaitęs Šolom Aleichemą, kuris vaizdinga literatūrine kalba piešė Rytų Europos štetlų gyvenimą, suvokia, kad tipinės tokio štetlo šeimos gyveno ne mokslo ir kultūros pasiekimais, o buvo skurdo ir purvo visuomenė. Tad tai būtų sterilizuotas istorinis atvirukas, nieko bendro neturintis su štetlo realybe. Be to, jau sušmėžavę Dingusio štetlo pasigyrimai žiniasklaidai dėl sutvarkytų Šeduvos žydų kapinių taip pat kelia klausimų, kiek projekto realizacija atitiks pirminį sumanymą. Šios kapinės pristatomos ne tiesiog kaip žydų kapinės (kur ta duoklė eiliniam Moišei?), o kaip svarbių žmonių kapinės, nepamirštant išvardyti visų tų, kurie nusipelnė, projekto kūrėjų nuomone, tokio titulo – Vilniaus Gaono palikuonys, žinomi rabinai, buvusių ir esamų Izraelio politikų seneliai.

Galima pastebėti ir Dingusio štetlo atstovų polinkį pataikauti publikai. Diplomatiško kalbėjimo apie Holokausto žudynes viršūnė pasiekiama, kai istorinė realybė nugludinama iki absurdo – lieka tik aukos be budelių ar stebėtojų, ir preziumuojama, kad Holokausto vietos tiesiog egzistavo kaip tokios: „Antrojo pasaulinio karo metais štetlo gyventojų gyvybės buvo nutrauktos netoliese esančiose trijose Holokausto vietose“ (čia ir toliau citatose kursyvas mano, – A. N.). Idėjinius plyšius pristatomame muziejaus projekte papildo ir (ne)sąmoningas aklumas geografijos bei demografijos problematikai: „Čia vyks aktyvus kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, kuris supažindins Lietuvos ir užsienio lankytojus su prarasta miestelių žydų istorija ir kultūra“.

Sveikintinas siekis atgaivinti Lietuvos provincijos kultūrinį gyvenimą, tačiau neapmąsčius (ar ignoruojant) muziejaus lokalizaciją, toks kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas gali virsti tam tikru uždaru, nuolat toje pačioje terpėje besisukančių visuomenininkų kultūriniu getu be idėjų sklaidos visuomenėje.

Elitistinė muziejaus idėja

Tiek Lietuvos istoriografijai, tiek populiariajai publicistikai būdingas apologetinis žydų istorijos pristatymas, kai iškeliami įvairūs bendruomenę garsinę asmenys kaip pagrindinis istorinis objektas, ypač pabrėžiant jų indėlį į Lietuvos visuomenės gyvenimą, šalies ar litvakų garsinimą. Žinoma, tai reikalinga, bet ar toks pristatymas turėtų būti esmine žydų istorijos linija? Kaip teigė Barbara Kirshenblatt-Gimblett, minėto Lenkų žydų istorijos muziejaus idėjų autorė, „rimta istorija nėra šventinė-minėjimų-medalių dalijimo istorija, nors daug kuo galima didžiuotis“. Iš esmės toks ribotas etninio identiteto pristatymas yra ne kas kita kaip švelni nacionalizmo forma, suponuojanti, kad žmogaus pasiekimai yra tiesiogiai susiję su jo tautybe, todėl sveikinami ir giriami pristatant bendrą tautinį identitetą, kurio dalimi šie nuopelnai ir tampa. Nors tokia perspektyva gali pasirodyti patraukli tautinių mažumų bendruomenėms, siekiančioms save legitimuoti nacionalinėse valstybėse, tačiau ji suvaržo muziejaus augimo potencialą, muziejų paversdama kultūriniu mauzoliejumi.

Ir štai scenoje pasirodo nauja Lietuvos žydų kultūros muziejaus vizija, kuri pristato viską, ką kolegos iš Varšuvos eliminavo iš savo kol kas vienos sėkmingiausių Rytų Europoje žydų muziejų praktikų. Šiame kontekste įdomu tai, kad kaip vienas iš muziejaus idėjinių konsultantų nurodomas Jerzy Halbersztadtas, buvęs Lenkijos žydų muziejaus direktorius. Su kaimynais, beje, bendradarbiauja ir Dingęs Štetlas, kaip konsultantę pasikvietęs minėtą muziejininkystės teoretikę ir praktikę Kirshenblatt-Gimblett. Nors, žinoma, jų idėjinio indėlio į būsimuosius muziejus pamatuoti nėra kaip, tačiau smalsumą kursto tai, kaip du skirtingos vizijos muziejai Lietuvoje panaudos lenkiškąsias žydų muziejaus „sėkmės istorijas“.

Iš pradžių pristatytas kaip Litvakų kultūros ir dailės centras (vėliau pervadintas Lietuvos žydų kultūros muziejumi), būsimasis žydų istorijos muzeizacijos bandymas yra VVGŽM iniciatyva, kuria norima ne patenkinti vietinės žydų bendruomenės ar Lietuvos visuomenės poreikius, bet sukurti naują turizmo objektą Vilniaus centre. VVGŽM direktorius Markas Zingeris muziejaus idėjos pristatymo renginyje teigė: „Tikimasi, kad Vilniaus centre sukurtas naujas turizmo objektas pritrauks tikslinius ir motyvuotus turistus iš Lietuvos miestų ir užsienio šalių, [...] sustiprins garsių pasaulio litvakų dėmesį ir atnaujins jų ryšį su gimtine ar savo protėvių kilmės šalimi“. Nesinorėtų implikuoti, kad muziejui derėtų būti kultūrine ar intelektualine šventove, tačiau jo idėjos kaip konkretaus turizmo objekto formavimas kelia probleminį klausimą dėl pataikavimo auditorijai. Taip muziejus pristatomas ne kaip kultūrinė ar edukacinė erdvė, bet kaip istorizuota šlovės alėja (šiuo atveju – salė), turinti patenkinti tautinį ego.

Aiškus planas orientuotis į išskirtinį litvakų statusą ir siekis plėsti ryšius su įvairiose pasaulio šalyse gyvenančiais litvakais iš esmės susieja muziejų ne su dabartine visa Lietuvos žydų bendruomene, kurios tik maža dalis turi litvakiškų šaknų, o tik su tam tik­ra elitine jos grupe. Dauguma žydų, atvykusių į Lietuvą sovietmečiu, lieka už šio kultūrinio arealo ribų, taip eili­nį kartą žydų istorija bus pasakojama kaip išimtinai iki-holokaustinė, be tęs­tinumo arba su tęstinumu tik per emigracijos liniją.

Reikia paminėti, kad šis Lietuvos žydų kultūros muziejus nėra vienintelė nauja muzeizacijos iniciatyva, pristatyta VVGŽM komandos. Vilniaus centre, buvusioje geto bibliotekoje, planuojama įrengti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų, kuris konceptualiai nebus visiškai naujas sumanymas, o tik dabartinės Holokausto ekspozicijos patobulintas tęsinys su koncentracija į geto ­istoriją.

Dvi VVGŽM būsimų muziejų idėjinės linijos gerai iliustruoja nuolat pasikartojančią žydų istorijos skirtį – žydų gyvenimas iki Holokausto kaip visos žydų bendruomenės šlovės ir garbės istorija versus Holokaustas kaip žydų bendruomenės istorijos pabaiga, kai lieka tik atskirų asmenų veikimas, reprezentuojantis žydiškąjį dėmenį, bet ne konkrečią žydų bendruomenę ar jos tradicijas.

Pabaigai, arba beigelių revoliucija Lietuvoje

Be institucinių iniciatyvų per muziejus ar kitas memorializacijos formas įprasminti žydų istoriją ir paveldą, Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu formuojasi naujos įamžinimo praktikų kryptys. Viena iš jų – atskirų visuomenininkų filosemitinės iniciatyvos. Tai susidomėjimas, nepagrįstas moksliniu interesu, prielankumas svetimai kultūrai, persipynęs su atgailos motyvais dėl Holokausto tragedijos. Šie visuomenininkai bando populiariomis formomis pristatyti žydų kultūrą, istoriją, netgi pačią Holokausto tragediją, pasitelkdami vadinamąsias edutainment praktikas (taip anglosaksiškoje erdvėje įvardijamas edukacijos ir pasilinksminimų derinys: education + entertainment = edutainment).

Antroji išskirtinė, už įprastų institucinių ribų išeinanti žydų istorijos pristatymo forma – socialinių tinklų panaudojimas skatinti kultūrinę, religinę toleranciją ir kovoti su antisemitizmu Lietuvos visuomenėje. Kaip pavyzdį galima paminėti Lietuvos žydų bend­ruomenės projektą „Beigelių krautuvėlė“. Jis prasidėjo 2013 m. kaip žydų istorijos pristatymas feisbuko paskyroje, tačiau galiausiai iš virtualybės išėjo į realias erdves: projekto komanda dalyvauja įvairiuose Lietuvos regionų renginiuose ir organizuoja diskusijas. O 2016 m. atidaryta ir tikra „Beigelių krautuvėlė“, kviečianti paragauti košerinio maisto, tačiau nesiorientuojanti į autentišką litvakų virtuvę. Ji aktualizuoja bendrą Europos, Amerikos ir Izraelio žydų kulinarinį paveldą.

Tokios naujos žydų istorijos memorializacijos formos, kurių pagrindinis vartotojas – jaunoji karta, taip pirmąkart prisiliečianti prie žydų istorijos ir paveldo Lietuvoje, yra puikus priminimas besikuriantiems muziejams, kad jau sėkmingai egzistuoja tokia žydų kultūros populiarinimo (ir subanalinimo?) niša, kurios užpildyti jiems nebereikia. Kol kas gerokai labiau trūksta rimto, informatyvaus ir verčiančio daugiau susimąstyti nei paliesti/paspausti/padžiūgauti Lietuvos žydų istorijos muziejaus.

Vive les bagels!

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min