„Sėkmės mokykla“ įsteigta prieš šešerius metus. Jos tikslas buvo mokiniams suteikti neformalaus ugdymo žinias, kurių jie negauna mokykloje. „Siekėme mokyti to, kas ateityje gali būti naudinga karjerai. Tai socialinių įgūdžių formavimas, būdai geriau pažinti save, laisviau bendrauti su aplinkiniais, laisviau kalbėti, lyderystės įgūdžių ugdymas, emocijų valdymas ir kitų konkretesnių dalykų, tokių kaip finansų valdymas“, – teigė N.Buivydas.
Leidžia pabandyti
Šiandien mokyklose paprasčiausiai trūksta pagarbos. Reikia stengtis, kad centrinė figūra būtų moksleivis, o ne direktorius, pavaduotojas ar mokytojas, – sakė N.Buivydas.
Vaikai mokomi ir efektyviai mokytis. Dažnai mokyklose reikalaujama daug atsiminti, bet moksleivių atmintis nėra lavinama.
„Mūsų mokykloje dėsto savo sričių specialistai – verslininkai, psichologai, sportininkai, treneriai, menininkai. Tai žmonės, kurie turi žinių ir gali jomis pasidalinti. Svarbu, kad jie būtų autoritetai ir turėtų charizmos“, – sakė „Sėkmės mokyklos“ vadovas.
Pasak jo, labai gaila, kad mokykla moko žiūrėti į gamtą ir žvaigždes, bet dažnai pamiršta išmokyti žiūrėti į save ir į kitą žmogų.
Emocinis intelektas, žmogiškas bendravimas nėra mažiau svarbūs už mokslo žinias. Šią spragą ir bandoma užpildyti.
„Pusę laiko mūsų moksleiviai skiria praktikai. Tai taikyti pradėjom vieni pirmųjų. Savaitę vietoje pamokų moksleivis praktikuojasi įmonėje – banke, viešbutyje, kitoje verslo bendrovėje, meno, sporto, medicinos įstaigoje. Jis pats gali nuspręsti, ar tai jam įdomu. Nereikia ketverius metus trinti studijų suolo, kad vėliau suprastum, jog tai ne tau“, – nurodė N.Buivydas.
Trūksta pagarbos
Jo nuomone, vaiko pomėgius galima pastebėti nuo pirmosios klasės. Kažkam patinka piešti, kažkam fotografuoti, kažkas lengvai išmoksta skaičiuoti. Nebūtina to iš karto sieti su bankininko ar fotografo profesija, tačiau tai jau yra kryptis, kurią tėvai turėtų pastebėti ir padėti jam tobulėti.
Paklaustas, ar šios savybės negali atsiskleisti įprastos mokyklos suole, jis sakė: „Kartais atrodo, kad mokytojo darbas yra pateikti informaciją ir jam nelabai rūpi, kaip ji įsisavinama. Mes ateinam su neformaliomis žiniomis, todėl mums šiek tiek lengviau. Mes stengiamės nesukurti streso. Mokiniai jaučia pagarbą ir drąsiai bendrauja vieni su kitais.“
N.Buivydas pabrėžė, kad „Sėkmės mokyklos“ projektu siekiama įgyvendinti demokratinio ugdymo idėją. „Šiandien mokyklose paprasčiausiai trūksta pagarbos. Reikia stengtis, kad centrinė figūra būtų moksleivis, o ne direktorius, pavaduotojas ar mokytojas. Ateinama į klasę, kurioje trisdešimt vaikų, 45 minutes dėstomas dalykas, o jau toliau kiekvieno asmeninis reikalas, kaip gautą informaciją pavyks įsisavinti. Individualaus kontakto labai trūksta“, – sakė jis.
Svajonių darbas
Jeigu visą laiką dirbai mokykloje, ne visada įvertini, kiek šis darbas yra nuostabus, – teigė G.Characiejienė.
Programos „Renkuosi mokyti“ vadovė Gabrielė Characiejienė 15min.lt pasakojo, kad dėl dėl mokytojo darbo gali varžytis net keliasdešimt kandidatų į vieną vietą: „Mūsų programa yra alternatyvus būdas tapti mokytojais. Mes pritraukiame jaunus, entuziastingus, stipriai motyvuotus žmones dirbti mokytojais.
Absoliuti dauguma tokių žmonių pedagoginės kvalifikacijos ateidami į mokyklas neturi. Vyksta didelė atranka. Iš maždaug 400 žmonių atrenkama 20. Tikriname, ar žmonių patirtis, asmeninės savybės ir kompetencijos yra tinkamos dirbti mokytoju.“
Pagrindinė savybė, kurios ieškoma, yra asmens orientacija į kitą žmogų. „Vaikams ir mokiniams ypatingai reikalingas individualus dėmesys. Jie laukia pagarbos, pagalbos. Ieškome žmonių, kurie gali tai suteikti. Žiūrime, ar žmogus yra kažką nuveikęs gyvenime, ar turi charizmos. Visada svarstome, ar žmogus gali sudominti mokinius, juos įkvėpti“, – pasakojo programos vadovė.
Programoje kviečiami registruotis ne tik norintys mokyti, bet ir mokyklos. Vėliau derinama, kur gali išvykti atrinkti dalyviai, ar mokyklų poreikius atitinka dėstomas dalykas. Šiais metais programoje dalyvavo virš 40 mokyklų.
Trukdo neapibrėžtumas
„Dabar situacija mokyklose yra sudėtinga. Dažnai girdime, kad jos norėtų dalyvauti programoje, tačiau ne visada gali pažadėti, kad darbo vieta liks. Mokyklos nežino, kiek bus vaikų ir stengiasi išsaugoti darbo vietas tiems mokytojams, kurie jau yra“, – teigė G.Characiejienė.
Į mokyklas žmonės ateina iš įvairių sferų. Programos dalyvių amžiaus vidurkis yra apie 25 metus. Dalis ateina iš karto po bakalauro, kiti padarę pertrauką ir dirbę kažkur kitur. Ateina ir po magistrantūros ar studijuojančių doktorantūroje.
Paklausta, kodėl kilo tokios programos poreikis, G.Characiejienė teigė, kad žmonės, kurie į mokyklą ateina išbandę save kažkur kitur, turi tvirtesnę motyvaciją. „Jeigu visą laiką dirbai mokykloje, ne visada įvertini, kiek šis darbas yra nuostabus“, – sakė ji.
Keičia požiūrį
Susiduriame su tuo, kad vaikai skirstomi į gabius ir negabius, protingus ir neprotingus. Mes sakom, mokytojas kaip ir aktorius, turi vaidinti bet kokį personažą, neskirstydamas jų į gerus ir blogus, – pasakojo M.Laužikaitė.
„Kūrybinės partnerystės“ – tai dar viena programa, kuri keičia ir mokinių, ir mokytojų požiūrį į pamokas.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad pradėjome burti žmones, kuriems buvo įdomu, ką gali kūrybinio sektoriaus atstovai pasiūlyti mokykloms. Tai prasidėjo 2008 m., kurie buvo paskelbti Europos kūrybingumo ir naujovių metais“, – 15min.lt pasakojo programos vadovė Milda Laužikaitė.
Programos dėka į mokyklas ateina profesionalai iš kūrybos ir kultūros lauko. Tai gali būti menininkai, žurnalistai, mokslininkai, prodiuseriai.
„Į mokyklas jie ateina mažiausiai vieneriems mokslo metams ir padeda aiškintis, su kokiomis ugdymo problemomis mokykla susiduria, padeda į jas pažvelgti kitu kampu. Pavyzdžiui, jei klasėse nepavyksta išlaikyti tylos, galbūt reikėtų kaltinti ne vaikus, o galvoti, kodėl jie nesusikaupia ir nori judėti“, – dėstė pašnekovė.
Kūrėjai padeda įgyvendinti naujus mokymosi būdus įtraukiant erdves, kūno judesius, pojūčius. Vaikai skatinami ne tik skaityti ir atkartoti, bet bendrauti per vaizdą, judesį, garsą.
Keičia požiūrį į mokytoją
Matome, kaip pati mokykla kartais atėjusiam mokytojui primeta taisykles – klaidų netoleravimą, formalizuotą rezultatų vertinimą ir kitas. Pasiryžti pokyčiams mokytojams reikia daug drąsos, – minėjo M.Laužikaitė.
„Mes skatiname mokyklas keisti ne tik darbo metodus, bet bendrai mąstymą ir požiūrį. Tyrimai rodo, kad tų projektų metu išgyvenamos labai intensyvios emocinės patirtys. Mes šiek tiek suardome įprastinę pamokos struktūrą ir sukuriame eksperimentinę erdvę, todėl būna daug streso ir nepasitikėjimo“, – pasakojo M.Laužikaitė.
Pasak jos, tyrėjai pastebi, kad jei mokytojai nepalūžta, tai procesai eina nuo skepsio ir baimės iki gilių kokybinių pokyčių.
Paprašyta įvardinti, kokia didžiausias dabartinės mokyklos problemas pastebi programos dalyviai, M.Laužikaitė sakė, kad pirmiausia reiktų keisti požiūrį į mokinį: „Susiduriame su tuo, kad vaikai skirstomi į gabius ir negabius, protingus ir neprotingus. Mes sakom, mokytojas kaip ir aktorius, turi vaidinti bet kokį personažą, neskirstydamas jų į gerus ir blogus. Kiekvieną personažą reikia suprasti. Norime, kad kiekvienas mokytojas į vaiką žiūrėtų kaip į galimybę.“
Pašnekovė sakė, kad naujoves lengviau priima mokiniai. Jiems iš išorės, iš kūrybinio lauko atėjęs žmogus, turintis tam tikrą patirtį, patraukia iš karto. Mokytojams keisti požiūrį į nusistovėjusią rutiną sunkiau.
„Matome, kaip pati mokykla kartais atėjusiam mokytojui primeta taisykles – klaidų netoleravimą, formalizuotą rezultatų vertinimą ir kitas. Pasiryžti pokyčiams mokytojams reikia daug drąsos“, – minėjo M.Laužikaitė.
