– Pastaruoju metu daug kalbama apie kompleksinį požiūrį į teritorijų planavimą, ar lietuviai iš tiesų jau tam subrendo?
– Pasakysiu tiesiai – žmonėms visai nesvarbu koks mūsų požiūris – kompleksiškas ar dezintegruotas. Žmonės į viską žiūri paprasčiau, pragmatiškiau. Jiems reikia patogaus būsto, saugios, švarios aplinkos. Sprendimų kompleksiškumas – tai profesionalų planuotojų ir jų projektus tvirtinančių politikų rūpestis. Tačiau, be jokios abejonės, būtina kompleksiško mąstymo kultūra, o tam, kad ji atsirastų, reikia laiko. Labai ilgai pas mus buvo gajus mąstymas „kur noriu, ten statau“, taigi kalbant apie kompleksinį, racionalų planavimą padirbėti yra prie ko.
Tačiau ne viską nulemia tik žmonių požiūris, visų pirma, reikia pradėti nuo valstybės politikos. Turėtume susitarti kaip vystysime besitraukiančios šalies miestus ir miestelius, kiek iš tiesų reikia vis brangstančios infrastruktūros, kaip efektyviausiai išnaudoti ES projektų, tokių kaip Rail Baltica teikiamas galimybes. Taigi – norint pakreipti procesą darnaus ir apgalvoto planavimo linkme, reikia keisti ne tik žmonių požiūrį, reikia pradėti nuo politikos, ekonomikos, demografijos. Be to, būtina suprasti ir tai, kad prireiks nemažai laiko, juk strateginiai šalies raidos dalykai per vieną dieną neišsprendžiami.
– Kokie galėtų būti pirmieji žingsniai to link, kaip pradėti vystyti kitokį požiūrį?
– Kaip jau minėjau, svarbiausias uždavinys yra iš tiesų pagalvoti apie žmogų – ko jam reikia, ko jam trūksta. Mes negalime tiesiog sakyti „gyvenk čia arba gyvenk ten“, mes turime ten, kur norėtume, kad jis gyventų, suteikti jam tinkamas galimybes ir pasirinkimo laisvę.
Ten jis gali pasistatyti kokio nori dydžio namą, susikurti tvarkingą aplinką – suteikime jam tokias sąlygas mieste.
Turime, visų pirma, sukurti geras sąlygas mieste, įrodyti, kad ten gyventi gerai, o tik tada sakyti – nesikelkite į priemiesčius. Dabartinės situacija tokia, kad žmogus keliasi į priemiesčius pirmiausia todėl, kad tai tikrai yra pigiau. Ten jis gali pasistatyti kokio nori dydžio namą, susikurti tvarkingą aplinką – suteikime jam tokias sąlygas mieste. Amerikiečiai yra paskaičiavę, kad vienos šeimos išsikėlimas į priemiestį savivaldybei, žiūrint per aprūpinimo infrastruktūra prizmę, kainuoja 25 tūkst. dolerių. Pagalvokime, kiek galėtume padaryti tokius pinigus investavę į miestą.
– Jūs pats nemažai bendraujate su užsakovais, ar lietuviai pradėjo žiūrėti į teritorijų planavimą globaliau? Turiu mintį galvoti apie aplinkosaugą, ekologiškumą, gamtos resursus, bendrą miesto estetinį vaizdą?
– Profesionalai, visados stengėsi žvelgti plačiau ir globaliau. Kalbu apie profesionalius ir atsakingai dirbančius planuotojus, vystytojus, politikus. Deja labai dažnai vienadienis pragmatizmas nugalėdavo kompleksinį požiūrį ir ilgesnės perspektyvos siekius. Na o miestų gyventojai yra pragmatiški – visų pirma jie galvoja apie save, kad jiems būtų patogu, jauku, komfortiška ir pan. Tačiau sakyti, kad mąstymas visiškai nepasikeitė irgi negaliu.
Žmonės daug atsakingiau renkasi būstą. Tikrai nebeperkama skubiai, „nes brangs“. Įvertinamas buto suplanavimas, aplinka, infrastruktūra, kaimynai. Džiugu, kad krizė esmingai pagerino vystomų projektų kokybę. Nesėkmės pirmiausia ir ištiko blogos kokybės projektus pernelyg tankiuose kvartaluose.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad daugėja žmonių, norinčių gyventi efektyviame, ekologiškame būste. Nemanau, kad jie tai daro dėl mados, norėdami būti originalūs, na, gal vienas kitas toks. Galvoju, kad mato tokio būsto naudą. Aišku, skaičiuoja tai, kad nors tokio būsto statyba yra brangesnė, vėliau jis atsiperka per mažesnius energijos kaštus ar didesnį tokio būsto komfortą.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
