Sekite 15min Google
Žygimantas Buržinskas čia vietinis. Studijos Vilniaus universiteto Istorijos fakultete (archeologijos magistras), Vytauto Didžiojo universitete (mokslų daktaras (menotyra, architektūrologijos kryptis) jo nesugundė galutinai šaknis įleisti kitur. Dar būdamas studentas jis pradėjo dirbti Merkinės muziejuje, kuriam dabar vadovauja. Be to – tyrinėja pačią Merkinę, prikelia primirštas tradicijas ir kuria naujas bei yra vienas aktyviausių bendruomenės kūrėjų.
– Kodėl grįžote į gimtąją Merkinę, kur esate ne tik muziejininkas, bet ir aktyvus bendruomenės narys, jos kūrėjas ir puoselėtojas?
– Pradėsiu pasakoti istoriją iš toliau. Mano tėvai yra užeiviai, jie nusipirko namus ir pasistatė namą tikrai puikioje, gražioje vietoje, prie Straujos upelio. Aš užaugau išskirtinėje vietoje, gamtovaizdžiai irgi turbūt iš dalies formavo tą vietos supratimą.
Kitas dalykas, kad aš su Vilniumi susijęs nuo vaikystės, nes mano giminės didžioji dalis ten, taip pat ir močiutė. Kai kažkas sakydavo: tavo kaimas yra ten, kur tavo seneliai, tai aš sakydavau, kad tuomet Vilnius yra mano kaimas. Važiuodavau ten savaitgaliais ir man Vilnius buvo absoliučiai nesvetimas, kai atvažiavau studijuoti.
Nesakau, kad visą gyvenimą Merkinėje būsiu. Pasižiūrėsim, kaip tas gyvenimas susidėlios, bet taip, jau keliolika metų esu, dar studijuodamas pradėjau muziejuje dirbti. Man atrodo, svarbiausias dalykas žmogaus pasirinkimuose yra daryti tai, kas jam yra įdomu.
Esu baigęs archeologijos, architektūros krypties studijas, o Merkinė pati savaime nėra tiesiog eilinė vietovė, kur tave traukia tik dėl to, kad čia užaugai. Moksline prasme ji labai mažai tyrinėta. Taip ir susideda tie dėmenys – kad aš čia užaugęs, mokyklą baigęs ir kad tyrinėjimų prasme čia yra daugybė klodų.
– Turbūt sueina į vieną kompleksą ir tai, ką čia gali nuveikti istorikas, archeologas, menotyrininkas ir bendruomenės kūrėjas?
– Nesakau, kad aš vienas kuriu bendruomenę. Mūsų čia yra grupelė, gal nelabai didelė, bet kiekvienoje kartoje vis atsiranda vienas kitas žmogus, kuris kažkaip patraukia Merkinę į priekį.
Be to, darbo tikslas nėra tiesiog papasakoti istoriją. Tikslas yra turėti vietos naratyvą, pasakojimą, kuris kurtų dabartinį vietos veidą ir sudomintų čia atvykstantį žmogų. Buvimas čia man yra daugiau nei vien istoriko, muziejininko darbas. Dirbi muziejuje, bet labai aktyviai dalyvauji ir sprendžiant bendruomenės klausimus, apmąstymuose, generuojant idėjas dėl perspektyvos, mąstant apie šios vietos ateitį.
– Prieš kelerius metus, kai tapote dar tik laikinuoju Merkinės muziejaus direktoriumi, Varėnos rajono savivaldybė apie tai skelbdama teigė, jog šalia kitų jūsų pasiekimų ir nuopelnų yra ir tai, kad „gerai pažįstate vietos gyventojus“. Tad kaip gerai pažįstate vietos žmones ir kokia ta Merkinės bendruomenė yra?
– Kai užaugi čia, tai tuos vietos žmones žinai ir kartais išmoksti reaguoti kitaip, negu gal reaguotum nuvažiavęs į vietovę, kurios nepažįsti. Merkinės bendruomenė nėra kažkuo labai ypatinga, jeigu žiūrėtume į visos Lietuvos kontekstą. Kai kur yra bendruomenių, kurios labai aktyviai save realizuoja per užsiėmimus, renginius, bendruomenines akcijas.
Aš ir pats esu užeivių vaikas. Bet jeigu man kas pasakytų, kad aš nesu tikras merkiniškis, tai sakyčiau – ką čia nusišneki?
Mūsų bendruomenėje jau irgi formuojasi specifiniai burbulai: menininkų, istorikų, kraštotyrininkų. Ir dar tie, kurie atvyko jau, tarkim, po 90-ųjų, vadinami užeiviai, kurie labai dažnai aktyviai bando suprasti, kur jie yra. Iš jų yra labai didelis papildomas impulsas, jie daug yra padarę. Arba bent jau tų užeivių vaikai.
Aš ir pats esu užeivių vaikas. Bet jeigu man kas pasakytų, kad aš nesu tikras merkiniškis, tai sakyčiau – ką čia nusišneki? Aš čia mokyklą nuo pirmos iki dvyliktos klasės baigęs, tai vienas iš svarbiausių argumentų.
Žinoma, visas miestelis nėra kažkoks vienalytis organizmas. Jeigu pradėtume klausinėti žmonių, kokios Merkinės jie norėtų, turbūt išgirstume labai skirtingų atsakymų. Ir tai normalu. Tačiau šiandien jau galima kalbėti apie gana įvairią Merkinės kultūrinę ekosistemą.
Čia gimė modernaus meno festivalis „Aritmija“, ilgainiui išaugęs į savotišką fenomeną. Vyksta klasikinės muzikos festivalis „Koncertai Burmistrui“, istorijos festivalis „Samanos“. Yra muziejinė veikla, gastronominis sluoksnis – „Dzūkynė“ ir „Merkinės fabrikas“. Veikia etninės kultūros kryptį turintis „Kukumbalio“ klubas. Labai didelę įtaką miesteliui ir jo aplinkai daro Dzūkijos nacionalinis parkas.
– Ne tik nuostabia gamta Merkinė gali pasigirti, bet ir istorija – tarkim, šią vietą itin mėgo čia ir miręs Abiejų Tautų Respublikos karalius Vladislovas Vaza IV. Čia lankėsi ir kiti valdovai. Kokią įtaką išskirtinė istorija turi šių dienų vietos bendruomenei?
– Merkinės istorija Lietuvos miestų kontekste yra išskirtinė, nors didelė dalis to, kas ją tokią darė, šiandien fiziškai nebeegzistuoja. Čia buvo keturios bažnyčios, du vienuolynai, valdovo dvaras, rotušė, gyveno skirtingos etninės ir religinės bendruomenės, dažnai lankėsi valdovai.
Tačiau šią istoriją dar reikia ne tik ištyrinėti, bet ir sugebėti paprastai bei įdomiai papasakoti, nes populiarus istorinis pasakojimas yra svarbi vietos tapatybės kūrimo priemonė. Juk į Žalgirio mūšio lauką važiuoji ne dėl paties lauko – važiuoji todėl, kad žinai, kas ten įvyko.
Merkinėje tai ypač svarbu, nes pasakojimas turi sugrąžinti tai, ko žmogus šiandien savo akimis nebemato.
Vis dėlto tarp pačių merkiniškių išliko suvokimas, kad Merkinė buvo miestas, svarbi vieta, todėl žmonės ir šiandien išdidžiai sako: „Aš iš Merkinės, o jeigu nežinai, kur ji yra – tai jau tavo problema.“
– Turtinga ir pokario istorija, susijusi su partizanais, Adolfu Ramanausku-Vanagu. Kiek šis pasakojimas, ši tema yra svarbi vietos bendruomenei dabar?
– Kalbant apie partizanus, pasakojimų galima išgirsti visokių, nes šeimų istorijos čia labai susipynusios: vieni buvo susiję su stribais ar komunistiniu aktyvu, kiti – su partizanais, patyrė tremtis ir sovietines represijas. Prie skirtingų vertinimų prisidėjo ir sovietmečiu dešimtmečius formuotas partizano kaip „bandito“ įvaizdis, todėl pokario atmintis šeimose iki šiol nėra vienoda.
Tačiau nuo pat Atgimimo Merkinė tapo vienu ryškesnių partizaninio pasipriešinimo atminties centrų, o Kryžių kalnelyje rinkdavosi šimtai žmonių, kuriems ši istorija dar buvo asmeninė patirtis.
Kartu matai, kad partizaninis pasipriešinimas ir šiandien puolamas kaip atminties objektas, nors tai nereiškia, kad jo istorijos nereikia kritiškai tyrinėti. Vanago paminklo išniekinimas, kaip paaiškėjo – Rusijos specialiųjų tarnybų vaidmuo, parodė, kad kova dėl partizanų atminties tam tikra prasme tebevyksta ir šiandien.
Man rodos, didelė dalis Merkinės bendruomenės tuomet pasijuto tarsi būtų apvogta ar apiplėšta. Todėl reakcija buvo labai paprasta – dalis mūsų susirinkome ir ėjome kuo greičiau nuvalyti paminklo.
– Vadinasi, tas incidentas sutelkė bendruomenę dar stipriau?
– Manau, kad taip. Merkinė yra nedidelis miestelis, rimtesnių incidentų ar apiplėšimų čia pasitaiko tikrai retai, todėl, kai kas nors tokio nutinka, žmonės į tai gana jautriai reaguoja. Sukruntama: gal kas nors kažką matė, girdėjo, žino, gal gali kuo nors padėti. Panašiai buvo ir tąkart.
Kad būčiau matęs kažkokios piktdžiugos dėl išniekinto paminklo – tikrai ne. Priešingai, bendras jausmas miestelyje buvo labai nemalonus ir žmonės gana natūraliai susitelkė.
Kad būčiau matęs kažkokios piktdžiugos dėl išniekinto paminklo – tikrai ne. Priešingai, bendras jausmas miestelyje buvo labai nemalonus ir žmonės gana natūraliai susitelkė.
– Vadinasi, matote, kad merkiniškiai yra tie, kurie atskiria, kur yra melagienos, priešiška propaganda?
– Turėjome tokį gražų susitikimą – kaimynai organizavo Kaimynų susitikimą, tiesiog kaip senovėje sukvietė kaimynus, kad visi pasėdėtų prie bendro stalo. Tai kalba pasisuko ir apie tai, buvau labai pozityviai nustebintas.
Galiu pasakyti, kad nors sakoma, jog Lietuvoje blokuojama rusiška, baltarusiška televizijos, tai Merkinėje, jeigu turite paprastą, ne skaitmeninę, anteną, galite puikiausiai žiūrėti visus baltarusiškus ir Baltarusijoje retransliuojamus rusiškus kanalus. Tas pats ir su radiju. Pavadinčiau tai problema, bet vis tiek manau, kad merkiniškiai labiau atsparūs nei neatsparūs.
– Ne taip toli nuo jūsų yra Kapčiamiestis. Matėme, kokia kilo nepasitenkinimo, pasipiktinimo, nepritarimo banga dėl karinio poligono. Kaip Merkinės bendruomenė reagavo į šitą situaciją?
– Sunku pasakyti, kaip būtų, jeigu analogiška situacija susiklostytų pačioje Merkinėje. Kai klausimas tiesiogiai paliečia tavo namus, žemę ar gyvenimo būdą, žmonių reakcijos natūraliai gali būti visai kitokios. Todėl nenorėčiau sakyti, kad žinau, kaip čia visi reaguotų.
Bet žiūrėdamas į Merkinės bendruomenę ir pažindamas jos žmones, sunkiai įsivaizduočiau čia tokius kraštutinius ekscesus, kokius matėme viešojoje erdvėje Kapčiamiesčio atveju. Ten buvo momentų, kai diskusija peržengė paprasto nepritarimo projektui ribas – buvo įžeidinėjamas net kariuomenės vadas. Man būtų sunku įsivaizduoti, kad Merkinėje toks bendravimo būdas taptų priimtinas.
Kapčiamiesčio istorija gerai parodė, kaip priešiška propaganda gali pasinaudoti visiškai realiomis vietos žmonių baimėmis ir nepasitenkinimu, todėl valstybės užduotis yra ne tik kovoti su melagienomis, bet ir pačiai turėti aiškų, pozityvų pasakojimą – tiek apie šiandienos sprendimus, tiek apie savo istoriją.
Tas pats galioja ir LDK bei Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiui: jeigu patys nesugebame paaiškinti, kas esame, iš kur ateiname ir kaip suprantame savo valstybės istoriją, atsiradusį informacinį vakuumą labai greitai užpildo kiti – nuo kaimyninių valstybių istorinių naratyvų iki sąmoningos priešiškos propagandos.
– Bet turbūt ir patys neturėtume atmesti dalies savo istorijos, tarkim, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio, nevadinti jo lenkiškuoju ar pan.?
– Taip, ir tuo man svarbus dabar tvarkomas Vazos namas Merkinėje. LDK fenomenas yra įspūdingas, tik turime suprasti, kad tai nebuvo tautinė valstybė šiuolaikine prasme, tačiau Lietuvos valstybingumo tęstinumas dėl to niekur nedingsta. Vazos namas gali tapti vieta, per kurią šią sudėtingą istoriją papasakosime suprantamai ir parodysime jos ryšį su šiandienos Lietuva.
Kai Merkinėje statėme Vladislovo Vazos biustą, dar girdėjome komentarų: „Kam čia tam lenkui statote paminklą?“, tačiau dabar tokių reakcijų beveik nebegirdžiu. Vadinasi, pamažu pavyksta paaiškinti, kad LDK ir Abiejų Tautų Respublikos istorija nėra kažkieno svetima istorija – tai ir mūsų pačių istorija.
Kai Merkinėje statėme Vladislovo Vazos biustą, dar girdėjome komentarų: „Kam čia tam lenkui statote paminklą?“, tačiau dabar tokių reakcijų beveik nebegirdžiu.
– Dar viena jūsų įgyvendinta jau turbūt galima drąsiai sakyti – tradicija yra tylus Birželio 14-osios paminėjimas Merkinės Kryžių kalnelyje. Stovėjote su Algimantu Roku Černiausku prieš kelerius metus dviese, šiemet jūsų jau buvo 25. Kaip kilo tokio paminėjimo idėja? Ir kaip atsirado tie 25?
– Sprendimas pastovėti tyloje atsirado iš šiokio tokio nuovargio nuo patosinių minėjimų – jie svarbūs, bet kartais pats ritualas pradeda užgožti tai, dėl ko susirinkome. Norėjosi tiesiog valandą pabūti tyloje su savimi, pagalvoti apie savo šeimą, artimuosius, ištremtus, nužudytus žmones ir tai, ką ši istorija reiškia tau pačiam.
Nuo pradžių sutarėme, kad čia negali būti jokios prievartos – žmogus turi ateiti todėl, kad pats nori.
Pirmais metais mudu su Algimantu stovėjome dviese, o šiemet jau susirinko 25 žmonės – svarbiausia, kad jie suprato idėją ir atėjo patys.
Tai viena iš tokių idėjų, kuri turbūt nieko nekainuoja, o yra tikrai prasminga.
– Turite daugiau panašių idėjų, kurios ir pačiai bendruomenei būtų priimtinos, ir Merkinės vardui svarbios?
– Yra jų. Galvoju, kad kai Vazos namą sutvarkysime, atgaivinsime prieš karą buvusią tradiciją rinktis šiame name bendruomenės Kalėdų susibūrimui.
Dar su kunigu kalbėjome, kad reikėtų grąžinti bažnytines procesijas. Jos sovietmečiu supaprastėjo, einama tik aplink bažnyčią, bet norėtųsi grįžti prie tokių, kad praeitų per miestelį.
Dar mes galvojame sukurti Rotušės atkūrimo fondą. Ji buvo nugriauta dar caro laikais. Tai nebuvo labai didelė rotušė, tačiau ji turėjo labai stiprią simbolinę reikšmę. Yra šio pastato brėžiniai, todėl atkurti tą pastatą Merkinei būtų tikrai ryškus atminties simbolis, grįžtų bent kai kas, kas buvo sunaikinta.
Būtų tokia vyšnia ant torto.
